Tiesiosios žarnos vėžys

Kai kuriais atvejais tiesiosios žarnos vėžys nepasireiškia jokiais simptomais. Tačiau dažniausiai jis sukelia įvairius nemalonius pojūčius ir priverčia žmogų kreiptis į gydytojus.

Dažniausi tiesiosios žarnos vėžio simptomai yra šie: kraujavimas iš išangės, kraujingos išmatos, svorio kritimas, anemija (kitaip, mažakraujystė, atsirandanti dėl ilgalaikio pakraujavimo iš tiesiosios žarnos) ir jos požymiai, tokie kaip silpnumas, nuovargis, greitas širdies plakimo ritmas, dusulys. Jeigu auglys užauga gana didelis, jis gali pradėti reikštis ir kitokiais požymiais: atsiranda nepilno pasituštinimo jausmas, išmatos tampa labai siauros, kartais net siūliškos (nes auglys gali susiaurinti žarnos spindį), kartais išmatos apskritai nebepraeina per žarnos spindį ir tada įvyksta jos obstrukcija, pasireiškianti pilvo skausmu, vidurių užkietėjimu. 

Tiesiosios žarnos vėžys vystosi pamažu. Pirmiausia, žarnos sienos audinyje atsiranda nedidelių pakitimų. Šie pakitimai formuoja polipus, kurie dar nėra laikomi vėžiu. Laiku nepašalinus polipų, liga progresuoja. Ilgainiui ląstelės keičiasi vis labiau, pamažu tampa visai nebepanašios į tas, iš kurių išsivystė. Tiriant audinį histologiškai, galima įvertinti, kaip stipriai ląstelės pakitusios. Šis įvertinimas, kartu su anatominiu auglio išplitimu (kiek žarnos spindžio perauga, ar pasiekia regioninius limfmazgius, ar yra išplitęs į kitus audinius ir organus), įvardijamas kaip tiesiosios žarnos vėžo stadija, kuri padeda prognozuoti ligos baigtį. 

Tiesiosios žarnos vėžys dažniausiai diagnozuojamas dviem būdais: patikrinimo pagal programą metu arba žmogui kreipusis į gydytoją dėl esamų skundų. Pirmuoju atveju šį vėžį galima diagnozuoti atliekant slapto kraujo tyrimą, kurio metu specialiais būdais ieškoma plika akimi nematomo kraujo išmatose, arba endoskopijos būdu, kuomet į žarnos spindį yra įvedamas specialus prietaisas su optika, leidžiantis žarnyną apžiūrėti iš vidaus.

Jeigu žmogus į gydytoją kreipiasi jau turėdamas tam tikrų skundų, tyrimo tvarka šiek tiek skiriasi. Atliekamas digitalinis (pirštu) tiesiosios žarnos tyrimas, ir endoskopiniai tyrimai (sigmoidoskopija arba kolonoskopija). Šių metodų privalumas – jų metu galima naudoti ir ultragarso aparatą, leidžantį įvertinti kaip giliai navikas pažeidė žarnos sieną, bei paimti biopsiją. Papildomai galima tirti CEA (karcinoembrioninio antigeno) koncentraciją kraujyje. Ši medžiaga yra laikoma tiesiosios žarnos vėžio žymeniu. Diagnozavus tiesiosios žarnos vėžį, pravartu atlikti išsamesnius viso organizmo tyrimus vėžio išplitimui įvertinti. Tai paprastai atliekama kompiuterinės tomografijos tyrimu bei atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą. 

Gydymas paprastai parenkamas pagal vėžio stadiją. Atsižvelgiama į tai: kaip giliai vėžys yra peraugęs žarnos sienelę, ar pažeisti regioniniai limfmazgiai, ar vėžys išplitęs į kiitus audinius ir organus (ar yra metastazių).

Diagnozavus I stadijos vėžį, kuris pažeidė tik viršutinį ar vidurinį sienelės sluoksnį, bet nepažeidė regioninių limfmazgių, dažniausiai apsiribojama tik operaciniu gydymu. Jeigu operuojant paaiškėja, kad vėžys pažeidė ir trečiąjį sienelės sluoksnį (II stadija) arba ir regioninius limfazmgius (III stadija), po chirurginio vėžio šalinimo, rekomenduojama gydymą tęsti chemoterapija ir radioterapija. Jeigu II arba III stadija nustatoma dar iki operacijos, šie gydymo metodai paprastai taikomi iš karto,ir pacientas operuojamas vėliau. Sunkiausia gydyti yra ketvirtosios stadijos vėžį, kai jis išplinta į kitus organus. Toks vėžys paprastai gydomas tik chemoterapiniais vaistais. 

Norint išvengti tiesiosios žarnos vėžio, reikia nerūkyti, vengti alkoholio, sveikai maitintis, vartoti nedaug gyvulinės kilmės riebalų, reguliariai mankštintis. Rekomenduojama tikrintis pagal specialias patikrinimo dėl vėžio programas. Atsiradus kokių nors skundų, reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Jeigu jis diagnozuoja tiesiosios žarnus polipus, juos rekomenduojama pašalinti, nes tai sumažina vėžio išsivystymo riziką.