Stevija

Grupė: Dermatologiniai susirgimai, Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Šlapimo ir lytinių organų sistemai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai

Stevija (lotyniškai Stevia reboudiana) dar vadinama saldžiąja stevija. Tai astrinių šeimai priklausantis, daugiametis, iki 80 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Stevija turi šviesiai žalią, vertikalios padėties arba kylantį stiebą. Augalo lapai žali, ovalo formos (primena kiaušinį), bukais galais, nežymiai dantytais krašteliais. Jie pasižymi tuo, kad yra nepaprastai saldūs (net 15 kartų saldesni už cukrų, o iš jų išgautas grynas steviozidas – 300 kartų). Žiedai – balti ir smulkučiai. Žydėti stevijos pradeda vėlyvą rudenį.

Lietuvoje stevijos natūraliai neauga, bet gali būti užaugintos iš nusipirktų sėklų. Sėti galima žiemą šiltnamiuose, o vasarą ant palangės, į lengvą, neutralios reakcijos dirvą (augalas nemėgsta rūgščios). Kol sėklos nesudygsta, jos turėtų būti pridengtos polietilenine plėvele, o sudygus laikomos itin šiltai (pageidaujama ne vėsesnėje nei 15 laipsnių Celsijaus temperatūroje).

Veikliosios saldžiosios stevijos medžiagos: mineralinės medžiagos (geležis, kalis, magnis, kalcis, kobaltas, chromas, manganas, selenas, titnagas, fosforas), eteriniai aliejai, flavonoidai, beta karotinas, taninai, įvairūs vitaminai (C, E, B1, B2, P), steviozidas (iš lapų išgaunami labai saldūs milteliai).

Gydomųjų savybių turinti stevija yra naudojama liaudies medicinoje. Ji ypač naudinga sergantiesiems cukriniu diabetu, kadangi yra puikus cukraus pakaitalas, nedidina gliukozės koncentracijos kraujyje ir neturi kalorijų. Stevija taip pat tinka sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis (gydo išeminę ligą ir krūtinės anginą), esant virškinimo sistemos sutrikimams, sergant inkstų ligomis, nutukusiems ir turintiems medžiagų apykaitos sutrikimų. Išoriškai vartojami stevijos preparatai gydo dermatitą, egzemą.