Plunksnalapė kalankė

Grupė: Dermatologiniai susirgimai, Kvėpavimo sistemai, Šlapimo ir lytinių organų sistemai

Plunksnalapė kalankė (lotyniškai Kalanchoe pinnata) – dar gali būti vadinama plunksnine kalanke. Tai storlapinių šeimai priklausantis, daugiametis, iki 30 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Kalankė turi vertikalų, tiesų, apačioje sumedėjusį, o viršuje sultingą stiebą. Augalo lapai stori, auga ant ilgų kotelių, sultingi. Kai kalankė auga, jos lapai tampa sudėtiniais (po 3–5) plunksniniais lapeliais. Jų kraštuose auga gemaliniai pumpurai, kurie išleidžia lapus ir šaknis (taip augalas dauginasi). Kalankės žiedai iš pradžių būna žali, vėliau parausta. Žiedai yra vamzdelio pavidalo, telkiasi į šluotelės pavidalo žiedyną. Augalo žydėjimas nėra reguliarus.

Lietuvoje kalankės natūraliai neauga, tačiau gali būti dirbtinai auginamos šiltnamiuose arba namuose. Jos auginamos kaip vaistažolės ir dekoratyviniai augalai.

Veikliosios plunksnalapės kalankės medžiagos:

– polisacharidai;
– vanduo;
– rauginės medžiagos;
– mineralinės medžiagos (magnis, kalcis, geležis, manganas, silicis, varis, aliuminis);
– flavonoidai;
– vitaminai;
– organinės rūgštys (oksalo, obuolių, citrinų).

Gydomųjų savybių turinti plunksnalapė kalankė yra naudojamos liaudies medicinoje. Ji pasižymi uždegimus slopinančiomis, regeneraciją skatinančiomis, antibakterinėmis savybėmis, todėl gali būti tinkama odos ligoms gydyti (valyti žaizdoms, opoms, praguloms, sunkiai gyjančioms žaizdoms, nudegimams, vabzdžių įkandimams, egzemai gydyti), uždegiminiams procesams burnos ertmėje malšinti (sergant stomatitu, gingivitu), peršalimo simptomams slopinti, gripui gydyti. Kalankių preparatai naudojami ginekologijoje ir akušerijoje: jais tepami skausmingi spenelių įtrūkimai, gimdos kaklelio žaizdelės.

Chirurgijoje kalankė naudojama pūlingoms žaizdoms plauti ir dezinfekuoti.