Trikertės žvaginės žolė

+1
+1 -0


Grupė: Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai

Trikertė žvaginė (lotyniškai Capsella bursa-pastoris) – tai bastutinių šeimai priklausantis, vienerius arba dvejus metus gyvuojantis, iki 60 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Žvaginė turi vertikalų, negausiai šakotą stiebą. Pamatiniai augalo lapai žali, jų forma gali būti įvairi (pailga, ovali, linijiška, kastuvo pavidalo), krašteliai taip pat (priklausomai nuo metų laiko) – aštriai dantyti, lygūs arba plunksniškai karpyti. Lapai, augantys ant stiebo, pailgi, maži, be kotelių. Žvaginės žiedai balti, su keturiais vainiklapiais, nedidukai, susitelkę į kekes, sudarančias žiedynus. Augalas subrandina daug sėklų. Žydi balandžio–spalio mėnesiais.

Trikertė žvarginė paplitusi visoje Lietuvoje ir yra dažna, nereikli dirvožemiui, gali augti ir labai nederlingame, todėl kaip piktžolė aptinkama pakelėse, daržuose, soduose, panamėse, pamiškėse, dykvietėse, laukuose.

Veikliosios trikertės žvaginės medžiagos: organinės rūgštys, K ir C vitaminai, histaminas, flavonoidai (kvercetinas), saponinai, rauginės medžiagos, glikozidas diosminas, kalio druskos, cholinas, acetilcholinas, tiaminas, mineralinės medžiagos (fosforas, kalis, kalcis), beta karotenas.

Gydomosiomis savybėmis pasižymintis augalas yra naudojamas liaudies medicinoje. Tinkamas turintiems virškinamojo trakto sutrikimų (augalas skatina burnos, skrandžio liaukų sekreciją, sukelia apetitą, aktyvina virškinimo procesus). Žvaginė taip pat pasižymi kraujagysles sutraukiančiu poveikiu, todėl yra tinkama įvairiems kraujavimams stabdyti (skrandžio, gimdos, plaučių), arteriniam kraujo spaudimui mažinti. Išoriškai naudojamas augalas gydo sumušimus, žaizdas, nudegimus.

Trikertės žvaginės preparatų nerekomenduojama vartoti nėščioms moterims, asmenims, kurių kraujo krešumas padidėjęs ir sumažėjęs arterinis kraujo spaudimas, taip pat sergantiems šlapimo pūslės uždegimu.

Trikertės žvaginės žolė. Vartojimas

Gydomiesiems preparatams ruošti yra skinama ant žemės auganti žvaginės dalis – žolė, žydėjimo metu. Džiovinti reikėtų gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba specialioje džiovyklėje. Optimali džiovinimo temperatūra 40–45 laipsniai Celsijaus. Tinkamai sudžiovinta žolė išlieka žalia, kartaus, nemalonaus skonio ir skleidžia silpną kvapą. Žaliavą reikėtų laikyti sausoje vietoje ir nevartoti ilgiau nei trejus metus.

Žvaginės žolės užpilo paruošimas: stikline verdančio vandens užpilti 3 valgomuosius šaukštus džiovintos žolės, pavirti 15 minučių, atvėsinti ir perkošti per marlę. Užpilą vartoti kelis kartus per dieną, po vieną valgomąjį šaukštą, po valgio. Užpilu sudrėkintą audeklą galima dėti ant sumuštų odos vietų, žaizdų.

Žvaginės ir kitų vaistažolių mišinio paruošimas: reikia poros šaukštų dirvinio asiūklio ir poros šaukštų trikertės žvaginės. Šių vaistažolių mišinį užpilti verdančio vandens stikline ir palaikyti porą valandų, kad pritrauktų. Paskui perkošti ir gerti kelis kartus per dieną. Suvartoti per dvi paras.

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *