Gliukagonoma

0
+0 -0

Gliukagonoma – tai retas neuroendokriniškai aktyvus auglys, randamas kasoje ir išskiriantis hormoną gliukagoną, kuris didina gliukozės koncentraciją kraujyje.

Gliukagonomos kyla iš kasoje esančių Langerhanso salelių, kurias sudaro pagrinde α ir β ląstelės.  α ląstelės išskiria gliukagoną, didinatį gliukozės koncentraciją kraujyje (iš jų ir kyla gliukagonomos), o β ląstelės išskiria insuliną ir taip mažina gliukozės koncentraciją kraujyje. Normos atveju gliukagonas išsiskiria, kai organizme stipriai sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje, pavyzdžiui, ilgai nevalgius. Susiformavusi gliukagonoma išskiria nenormaliai didelius gliukagono kiekius, net jeigu gliukozės koncentracija kraujyje yra normali.

Dažniausiai (apie 75% atvejų) gliukagonomos yra piktybiniai augliai, tai reiškia, kad, laikui bėgant, liga progresuoja ir plinta. Kol kas nėra žinoma, kas sukelia šį retą susirgimą, tačiau pastebėta, kad svarbų vaidmenį atlieka genetiniai veiksniai, o I tipo daugybinių endrokrininių auglių sindromas (MEN I) yra laikomas šios ligos rizikos faktoriumi. 

Gliukagonoma. Simptomai

Gliukagonoma pasireiškia įvairiais simptomais. Tai gali būti: gliukozės netoleravimas, nuolat ar dažnai aukšta gliukozės koncentracija kraujyje (hiperglikemija), viduriavimas, troškulys, dažnas šlapinimasis, padidėjęs apetitas, uždegimiški ir paburkę liežuvis ir burnos gleivinė (stomatitas), kėlimasis šlapintis naktį, svorio kritimas, depresija, giliųjų kojų venų trombozė, galinti komplikuotis plaučių arterijos tromboembolija.

Ligai labai būdingi specifiniai bėrimai, galintys atsirasti ant veido, pilvo, sėdmenų arba pėdų, galintys tai atsirasti, tai išnykti, arba migruoti. Šie bėrimai būna sausi, pleiskanojantys, opėjantys ar įtrūkstantys.  Nuolatos padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje gali sukelti įvairius metabolinius pakitimus.

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *