Maniakinė depresija – tai bipolinis afektinis sutrikimas, pasireiškiantis depresijos ir manijos epizodų kaita. Anksčiau sutrikimas vadintas maniakine-depresine psichoze, tačiau šiuo metu įvardijamas kaip bipolinis sutrikimas.
Maniakinė depresija vienodai dažnai nustatoma tiek vyrams, tiek moterims. Rasinių skirtumų nepastebėta. Miesto ir kaimo aplinka įtakos taip pat neturi, todėl sergamumas socialiniuose sluoksniuose pasiskirstęs panašiai.
|
Manoma, kad maniakinė depresija pasireiškia apytiksliai 1 % populiacijos. Kaip ir daugumos psichinių sutrikimų, etiologija nėra visiškai aiški. Žinoma tai, jog liga paveldima, tačiau tikslus genas neišaiškintas, todėl svarstoma, ar polinkį sirgti galėtų lemti keli genai. Kol kas apsistota prie nuomonės, jog pagrindinė ligos priežastis yra genų ir aplinkos veiksnių sąveika.
Apskaičiuota, kad sergant vienam iš tėvų, tikimybė, kad maniakinės depresijos epizodus patirs ir jų vaikas lygi 20–25 %, jei serga abu tėvai – 50–75 %.
Kaip jau minėta, didelės reikšmės turi ir išoriniai veiksniai, iš kurių labai svarbi psichosocialinė aplinka. Pavyzdžiui, jei vienam iš tėvų pasireiškia bipolinis sutrikimas, vaikas nuo mažens priverstas augti aplinkoje, kurioje į viską reaguojama neadekvačiai, nesugebama valdyti savo emocijų, trūksta bendravimo.
Kita vertus, jei vaikas turi polinkį sirgti, tačiau auga supratingoje ir rūpestingoje šeimoje, kurioje yra sąlygos išreikšti savo emocijas ir būti suprastam, o kiti taip pat adekvačiai reiškia savo nuotaikas, toks vaikas gali niekada nepatirti bipolinio sutrikimo epizodų.
Tokie pavyzdžiai tik patvirtina genų ir aplinkos sąveikos reikšmę ligos etiologijoje.
Pagal išraiškos intensyvumą, epizodų trukmę ir vyraujančią nuotaiką, skiriami keturi bipolinio sutrikimo tipai: I tipo BS, II tipo BS, ciklotimija ir nepatikslinta BS.
Net nezinau nuo ko pradeti. Na ka gi, turiu itarima, kad mano mama serga maniakine depresija. Visi punktai ir simptomai sutampa. Noriu padeti mamai, bet bijau jai ka nors sakyti. Nes jei pasakysiu kad manau kad ji serga maniakine depresija tik apreks ar isgrus kur nors. Jau karta tai buvo. Nezinau ka daryti ir yra baisu taip gyventi. Reiketu pagalbos
Sveika, man 16 ir mano mama serga tiek kiek
ja pamenu. Nuo pat mazens kas metus, dazniausiai pavasari paumedavo
liga, kartais nurimdavo, o kartais budavo visai blogai… Padeti turetu gydytojai. taciau tai reikia daryti tyliai, serganciam uz nugaros, nes bet koks pasakymas ar pastebejimas apie ju liga jiems i akis tik dar labiau juos isiutina ir pablogina situacija. Lengva nebus, taciau reikia priziureti kad gertu vaistus, kas puse metu darytusi tyrymus, kurie parodytu ar reikia padidinti doze ar ne, taip pat vos pamacius nors ir maziausius elgesio ar nuotaiku kaita is kart nieko nelaukus reikia kreiptis i gydytoja, nes kuo toliau – tuo bus sunkiau atstatyti. Linkiu kantrybes, sveikatos paciai ir geleziniu nervu.