Maniakinė depresija (Bipolinis afektinis sutrikimas)

+2
+3 -1
2

Maniakinė depresija – tai bipolinis afektinis sutrikimas, pasireiškiantis depresijos ir manijos epizodų kaita. Anksčiau sutrikimas vadintas maniakine-depresine psichoze, tačiau šiuo metu įvardijamas kaip bipolinis sutrikimas.

Maniakinė depresija vienodai dažnai nustatoma tiek vyrams, tiek moterims. Rasinių skirtumų nepastebėta. Miesto ir kaimo aplinka įtakos taip pat neturi, todėl sergamumas socialiniuose sluoksniuose pasiskirstęs panašiai.

„Anot psichologų, daugelis savižudybių nulemtos psichologinių problemų, viena dažniausių iš jų yra depresija.“ 

Plačiau skaitykite čia:
Kai pasaulis nebemielas: kaip įveikti depresiją? »

 

Manoma, kad maniakinė depresija pasireiškia apytiksliai 1 % populiacijos. Kaip ir daugumos psichinių sutrikimų, etiologija nėra visiškai aiški. Žinoma tai, jog liga paveldima, tačiau tikslus genas neišaiškintas, todėl svarstoma, ar polinkį sirgti galėtų lemti keli genai. Kol kas apsistota prie nuomonės, jog pagrindinė ligos priežastis yra genų ir aplinkos veiksnių sąveika.

Apskaičiuota, kad sergant vienam iš tėvų, tikimybė, kad maniakinės depresijos epizodus patirs ir jų vaikas lygi 20–25 %, jei serga abu tėvai – 50–75 %.

Kaip jau minėta, didelės reikšmės turi ir išoriniai veiksniai, iš kurių labai svarbi psichosocialinė aplinka. Pavyzdžiui, jei vienam iš tėvų pasireiškia bipolinis sutrikimas, vaikas nuo mažens priverstas augti aplinkoje, kurioje į viską reaguojama neadekvačiai, nesugebama valdyti savo emocijų, trūksta bendravimo.

Kita vertus, jei vaikas turi polinkį sirgti, tačiau auga supratingoje ir rūpestingoje šeimoje, kurioje yra sąlygos išreikšti savo emocijas ir būti suprastam, o kiti taip pat adekvačiai reiškia savo nuotaikas, toks vaikas gali niekada nepatirti bipolinio sutrikimo epizodų. 

Tokie pavyzdžiai tik patvirtina genų ir aplinkos sąveikos reikšmę ligos etiologijoje.

Pagal išraiškos intensyvumą, epizodų trukmę ir vyraujančią nuotaiką, skiriami keturi bipolinio sutrikimo tipai: I tipo BS, II tipo BS, ciklotimija ir nepatikslinta BS. 

Maniakinė depresija (Bipolinis afektinis sutrikimas). Simptomai

Maniakiniam epizodui būdinga požymių triada:

- linksma nuotaika;
- pagreitėjusios asociacijos;
- suaktyvėję judesiai.

Maniakai skiriasi nuo kitų žmonių savo išvaizda, kalba, bendravimu.

Dažniausiai tokie žmonės rengiasi ryškiai, ekstravagantiškai, iššaukiančiai, netinkamais progai drabužiais. Jų akys žiba, veidas įraudęs, gyvas, pacientas atrodo jaunesnis nei iš tiesų yra.

Kartais maniakai gali visiškai neskirti dėmesio savo išvaizdai: nesiskusti barzdos, nekirpti plaukų, moterys – nesidažyti. Kalba ciniška, paviršutiniška, netaktiška. Mėgsta kalbėti erotinėmis temomis, vartoja daug nederamų žodžių. Kalba garsiai, išraiškingai, pertraukdami kitus.

Labai siekia bendrauti. Gali užkalbinti nepažįstamus žmones gatvėje, siūlyti jiems įvairias paslaugas, dalinti patarimus, naktį gali skambinti menkai pažįstamiems žmonėms ir prašyti pasikalbėti.

Jei ligonio paprašoma užrašyti savo mintis, pastebima, jog jos menkai siejasi tarpusavyje, yra padrikos, daug pataisymų, braukymų, praleistų raidžių ir žodžių, rašoma greitai ir daug, didelėmis raidėmis.

Maniakai fiziškai jaučiasi labai stiprūs, žvalūs, miega nedaug – 2–3 valandas, keliasi anksti „tvarkyti svarbių reikalų“. Nepavargsta po darbo dienos, kelionių. Linkę ieškoti atsitiktinių lytinių santykių, vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, švaistyti pinigus. Kuria daug planų, tačiau juos įvykdyti pristinga kryptingumo, susikoncentravimo, nuoseklumo, todėl greitai meta vienus darbus ir imasi kitų.

Gali neskirti tikrovės nuo fantazijų, retai, bet pasitaiko iliuzijų ir haliucinacijų. Šios dažniausiai pasireiškia kaip girdimi malonūs garsai, užuodžiami kvapai, pasaulis atrodo spalvingas, šviesus, jaučiamas didelis fizinis komfortas, todėl maniakai labai nekritiški sau ir aplinkai.

Maniaką atskirti nėra sunku. Maniakinis epizodas gali tęstis nuo keleto dienų iki kelių mėnesių.

Vėliau seka depresijos epizodas:

- pasireiškia prislėgta nuotaika;
- menkavertiškumo ir kaltės jausmas;
- svorio, miego sutrikimai;
- sunku pradėti kažkokią veiklą, sutelkti mintis, priimti sprendimus, planuoti ateitį;
- atsiranda savižudiškų minčių ir veiksmų;
- nerimas;
- hipochondrija (liguista ligų baimė, kai žmogų kankina įkyrios mintys, kad šis serga nepagydoma liga);
- kartais įninkama į alkoholį, narkotines medžiagas, kurios tik dar labiau apsunkina ligos eigą.

Sunkūs ligoniai nesikelia iš lovos, nustoja rūpintis net elementaria higiena, atsisako valgyti.

Tokia būsena gali trukti iki pusės metų. Remisijos periodu žmogus atrodo sveikas, jo nuotaika ir emocijos reiškiamos adekvačiai.

Susiję straipsniai