Kartusis rūgtis

Kartusis rūgtis (lotyniškai Polygonum hydropiper) – tai rūgtinių šeimai priklausantis, vienerius metus gyvuojantis, iki 70 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Rūgtis turi šviesiai žalią, vertikalų, gausiai šakotą stiebą. Augalo lapai žali, pailgi, siauri, turintys banguotus arba plaukeliais apaugusius kraštelius, ant trumpų kotelių. Išskirtinis karčiojo rūgčio lapų bruožas – lapo centre esanti tamsesnė dėmė. Karčiojo rūgčio žiedai yra nuo rausvos iki geltonos spalvos, susitelkę į varpos pavidalo žiedynus, vaisiai – riešutukai. Augalas žydi liepos–rugsėjo mėnesiais, o vaisiai subręsta rugpjūčio–spalio mėnesiais.

Kartieji rūgčiai yra dažni visoje Lietuvoje. Jie mėgsta drėgmę, derlingą dirvožemį, neutralų arba silpnai rūgštinį / silpnai šarminį dirvožemį. Augalai paprastai sudaro didelius sąžalynus ir gali būti aptinkami paežerėse, paupiuose, drėgnuose dirbamuose laukuose, grioviuose, durpynuose, drėgnose pievose, miškuose.

Veikliosios karčiojo rūgčio medžiagos:

– eterinis aliejus (sudedamosios dalys: humulenas, cineolis, cariofilenas, pinenas, fenchonas);
– sekviterpenai (pagrindinis – polygodialas);
– mineralinės medžiagos;
– organinės rūgštys (daugiausia kaprono ir valerijonų);
– rauginės medžiagos.

Seniau kartieji rūgčiai buvo labai plačiai naudojami liaudies medicinoje, dabar kiek rečiau. Jie pasižymi šlapimo ir prakaito išsiskyrimą skatinančiomis, uždegimus slopinančiomis savybėmis (todėl tinkami gydyti šlapimo takų infekcijoms, mažinti karščiavimą). Išoriškai naudojami rūgčiai gydo sumušimus, stabdo kraujavimą. Iš karčiųjų rūgčių gali būti gaminami kontraceptinių savybių turintys preparatai. Augalai taip pat tinkami turintiesiems virškinimo sistemos sutrikimų (slopina viduriavimą).

Karčiojo rūgčio preparatų nerekomenduojama vartoti asmenims, sergantiems tulžies pūslės ir / arba inkstų akmenlige, artritinėmis ir reumatinėmis ligomis (gali išprovokuoti paūmėjimus). Taip pat nepatariama vartoti šio augalo preparatų ilgai be pertraukų.