Cukrinis diabetas – multietiologinis metabolinis sutrikimas. Jo metu organizme vyrauja padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, o kartu stebimi angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimai. Ši liga atsiranda dėl insulino sekrecijos, jo veikimo sutrikimų arba dėl abiejų šių priežasčių kartu.
Pagal išsivystymo mechanizmą skiriami du cukrinio diabeto tipai.
1 tipo cukriniu diabetu serga apie 5-10 % visų diabetą turinčių žmonių. Jis dažniausiai išsivysto vaikams ar jauniems žmonėms, nors gali pasireikšti bet kuriuo amžiaus laikotarpiu. Tiksli šio tipo diabeto atsiradimo priežastis vis dar nėra aiški, tačiau manoma, kad daugiausiai reikšmės turi genetika bei tam tikri aplinkos faktoriai. Šio tipo diabetu sergančio ligonio imuninė sistema pradeda kovoti prieš kasos insuliną gaminančias ląsteles ir jas naikina. Tai autoimuninis cukrinis diabetas. Mažėjant insulino kiekiui kraujyje, gliukozė negali patekti iš kraujo į audinių ląsteles, todėl jos koncentracija kraujyje didėja.
2 tipo cukrinis diabetas sudaro likusius 90-95 % atvejų. Juo daugiausiai serga vyresnio amžiaus asmenys. Šis tipas taip pat siejamas su genetiniu polinkiu, tačiau daug ryškesnis ryšys stebimas su nutukimu bei fizinio aktyvumo stoka. 2 tipo cukrinis diabetas išsivysto dėl audinių rezistentiškumo insulinui ar insulino sekrecijos defektų arba dėl abiejų šių priežasčių kartu. Audinių atsparumas insulinui atsiranda dėl insulino receptorių defekto, todėl net padidėjus insulino kiekiui kraujyje ląstelių receptoriai nereaguoja su insulinu ir gliukozė negali patekti į ląstelę. Esant sutrikusiai insulino sekrecijai ar organizmui gaminant nekokybišką insuliną, organizme atsiranda insulino trūkumas.
Lithuanian