Gimdos mioma – tai nevėžinės išaugos, susiformuojančios pačioje gimdoje ar aplink ją.
Miomos sudaro iš normalių gimdos raumenų ląstelių, kai šios ima patologiškai augti. Ląstelėms augant susidaro išaugos – gerybinio naviko sankaupos.
Gimdos mioma– itin dažna patologija. Beveik visos moterys turi miomų tam tikru gyvenimo etapu.
Visi miomų tipai tarpusavyje panašūs – kiekvienu atveju jos sudarytos iš anomalių gimdos raumenų ląstelių sankaupų.
Miomos skirstomos pagal tai, kurioje gimdos vietoje jos auga:
- miometrinės (gimdos sienos raumeniniame sluoksnyje);
- submukozinės (po vidiniu gimdos sluoksniu, gali pratrūkti į paviršių);
- subserozinės (auga išorinėje gimdos sienos dalyje);
- turinčios kojytes (auga už gimdos ribų, prie jos jungiasi sąaugomis).
Gimdos miomų dydis labai varijuoja – nuo mikroskopinių iki kelių kilogramų dydžio.
Tiksli miomų atsiradimo priežastis nėra aiški, bet jų augimas siejamas su moteriško lytinio hormono estrogeno koncentracija kraujyje.
Miomos nesiformuoja iki lytinio brendimo ir yra retos po 30-ies metų. Jau esančios išaugos sunyksta po menopauzė, kai sumažėja estrogeno koncentracija.
Estrogenas ir progesteronas – hormonai, kurie stimuliuoja gimdos menstruacinio ciklo periodus, tačiau skatina ir miomų formavimąsi. Ištirta, kad miomų išaugos turi daugiau estrogeno ir progesterono receptorių nei normalios gimdos raumenų ląstelės.
Taip pat pastebėta, kad afroamerikietės moterys 2–3 kartus dažniau nei baltaodės turi išaugų gimdoje.
Genetinės mutacijos vaidina svarbų vaidmenį miomų formavimesi. Pastebėta, kad šiai patologijai būdingas genetinis polinkis (serga ir kiti šeimos nariai).
Kiti veiksniai, turintys įtakos miomų formavimuisi:
– nėštumas (moterys, kurios yra buvusios nėščios, rečiau turi miomų);
– ankstyvos menstruacijos (ypač prasidėjusios anksčiau nei 10 metų amžiaus);
– kontraceptinės tabletės (jų vartojimas mažina miomų tikimybę);
– gausus raudonos mėsos vartojimas;
– alkoholio vartojimas.
Lithuanian