Sepsis

Pirmiausia sepsis pasireiškia sisteminiu uždegiminio atsako sindromu.

Ligos požymiai:

- kūno temperatūra > 38 °C arba 90 k./min;
- kvėpavimo dažnis > 20 k./min;
- bendrame kraujo tyrime atsispindi uždegimo požymiai (pavyzdžiui, padaugėja leukocitų).

Sergant lengvos formos sepsiu karščiavimas nuolat kinta,  ypač dažna arterinė hipertenzija, kai kraujospūdis nukrenta žemiau 90 mm Hg arba > 40 mm Hg buvusio lygio.

Kai sepsis yra sunkios formos, pasireiškia daugelio organų disfunkcijų sindromas.

Būdingi pažeidimai:

- širdies ir kraujagyslių sistemos (arterinė hipertenzija, miokardo infarktas ir kt.);
- kvėpavimo sistemos (plaučių pabrinkimas, uždegiminė infiltracija ir kt.);
- inkstų (šlapimo kiekio sumažėjimas ir kt.);
- kepenų (gelta, kraujo baltymų kiekio sumažėjimas, kepenų fermentų ir pigmentų kraujyje padaugėjimas ir kt.);
- kraujo (sutrinka krešėjimas, kyla uždegiminiai rodikliai);
- nervų sistemos (sutrinka sąmonė, gali ištikti koma ir pan.);
- virškinimo sistemos (kraujavimas iš gleivinių, viduriavimas ir kt.).

Sunkiausia sepsio forma yra sepsinis šokas. Jis gali išsivystyti iš sunkios ligos formos arba atsirasti staiga. Jam būdingi rimti gyvybinių funkcijų sutrikimai, kai žmogaus gyvybei palaikyti dažnai prireikia įvairių medikamentų ir dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. 

Trečdaliui pacientų prieš sepsį pasireiškia priešsepsis. Jam būdinga ilgai trunkanti neaukšta temperatūra (37–38 °C). Toks karščiavimas gali trukti iki trijų mėnesių. Kai kuriems pacientams karščiavimas svyruoja, įtariamos kitos ligos.

Kitiems sepsis iš karto pasireiškia lengva arba sunkia forma, o blogiausiu atveju – sepsiniu šoku.

Sepsio prognozė yra gana bloga. Mirštamumas nuo jo siekia 25–40 % (be šoko – 15–30 %, o išsivysčius šokui – 30–60 %). 

Diagnozuojant sepsį labai svarbu ne tik apklausti ir apžiūrėti pacientą, bet ir atlikti tyrimus. Svarbiausi iš jų: bendras ir biocheminis kraujo tyrimai, kraujo pasėlis (geriausia jį imti dar prieš skiriant pirmąją antibiotikų dozę, tada gaunami tiksliausi rezultatai). Kartais praverčia ir įvairūs instrumentiniai tyrimai ar kitų specialistų konsultacijos. 

Pacientai, kuriems išsivysto sepsis, dažniausiai gydomi intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriuose. Gydymas priklauso nuo būklės sunkumo.

Medikai stengiasi palaikyti sergančiojo gyvybines funkcijas, gydyti jį nuo bakterijų (pašalinti sepsio priežastį), atstatyti organų funkcijas, apsaugoti pacientą nuo kitų organų pažeidimo ir kitų būklių išsivystymo.

Kartais ligonis prijungiamas prie gyvybę palaikančių aparatų. Pirmiausia skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai, o kai nustatomas sepsio sukėlėjas, jie keičiami siauro veikimo spektro antibiotikais. Svarbu gydymą jais pradėti kuo greičiau. Sepsio ištiktiems pacientams nuolat daromi tyrimai, jie stebimi. 

Išvengti sepsio kartais nėra paprasta. Reikia atsisakyti visų nebūtinų medicininių intervencijų (pavyzdžiui, kateterio statymo), narkotikų, tinkamai gydyti visas infekcijas, laikytis higienos ir sanitarijos principų, antibiotikus vartoti tik tada, kai juos paskiria gydytojas. 

Kartais sepsiui priskiriamas toksinio šoko sindromas, dar vadinamas „menstruaciniu sepsiu“. Šis reiškinys tapo žinomas, kai išpopuliarėjo sintetiniai higieniniai paketai ir tamponai, kuriuos moterys naudoja mėnesinių metu. Dažniausiai jį sukelia auksinis stafilokokas, pasidauginęs genitalijose ir minėtose higienos priemonėse.

Toksinio šoko sindromas pradžia labai ūmi. Pakyla temperatūra, oda išberiama, vėliau ji pleiskanoja. Be šių požymių taip pat pasireiškia sepsinio šoko simptomai: sutrinka kraujotaka ir daugelio organų veikla. Svarbu laiku pradėti tinkamą gydymą, tada pasveikstama maždaug per savaitę.