Karatė čempionė Jurgita Januškaitė: „Karatė – alternatyvi gydymo forma“

Gegužės 13, 2014 | Dainora Žalpytė
+17
+17 -0

Jurgita Januškaitė su vaikais

Kas svarbiausia, norint užsiimti kovos menais? Įgimti gebėjimai, griežta disciplina ar ryžtas? 

Norą galima sukelti, talentas taip pat reikalingas, tačiau svarbiausia – darbas ir treniruotės. 

Esate ergoterapijos specialistė, dirbate Vilniaus Atgajos specialiojoje mokykloje su neįgaliais vaikais. Kokie didžiausi Jūsų darbo džiaugsmai? 

Būdama aštuoniolikos metų pradėjau treniruoti kitus žmones, žinodama, kad ateityje tikrai dirbsiu su vaikais. Baigiau ergoterapijos specialybę. Tai visai kas kita nei būti karatė trenere, tačiau dabar mano gebėjimai užsiimti kovos menais labai padeda. 

Atgajos specialiojoje mokykloje dirbu kaip gydomosios kūno kultūros mokytoja. Mano pagrindinė užduotis – kad vaikai taptų kuo savarankiškesni, o disciplina ir griežtumas labai reikalingi specialiųjų poreikių vaikams. 

Kokią įtaką kovos menai daro vaiko vystymuisi? 

Vaikas stiprėja fiziškai, lavėja koordinacija, lankstumas, pusiausvyra, greitėja jo reakcija. Siekiu, kad vaikai taptų fiziškai stiprūs, aktyvūs, turėtų bendrąjį fizinį pasiruošimą. Karatė vaikams suteikia labai daug pasitikėjimo savimi. Be abejo, propaguojame sveiką gyvenseną, sveiką mitybą. Treniruočių metu auklėjame vaikus, kad jiems šie dalykai taptų prioritetais. 

Karatė – alternatyvi gydymo forma. Dirbdama su specialiųjų poreikių vaikais pastebiu, kad pradėję lankyti karatė treniruotes jie atsiranda didžiulę motyvaciją tobulėti. Tai juk ne vaikams pabodusi, paprasta mankšta.

Jurgita Januškaitė su vaikais

Ar neįgalūs vaikai taip pat gali dalyvauti kovos menų varžybose ir kelti savo kvalifikaciją? 

Žinoma, kad gali. Užsienyje vyksta varžybos fizinę negalią turintiems žmonėms. Net invalidų vežimėliai netampa kliūtimi kovoti ir dalyvauti varžybose. Tik laiko klausimas, kada tokios varžybos pradės vykti ir mūsų šalyje. 

Specialiųjų poreikių vaikai taip pat sėkmingai laiko egzaminus ir atkakliai kovoja dėl karatė diržų. Ne visi treneriai apsiima neįgaliuosius mokyti kovos menų. Man tai ‒ jokia kliūtis. Jei nepavyksta dirbti grupiniuose užsiėmimuose, treniruojamės individualiai, net jei ir nesiseka, užsidedame kimono, užsisegame diržą ir žingsnis po žingsnio tampame karatistais! 

Ar kovos menai ‒ populiarėjanti sporto šaka? 

Kovos menai tikrai populiarėja. Anksčiau į treniruotes ateidavo paaugliai, dabar – net darželinukai. Džiugu, kad dažnai karatė tampa visos šeimos sportu. Vaikų į pirmąsias treniruotes ateina daug, bet išlieka labai mažai. Visgi, pradžioje tai būna lyg žaidimas, pramoga. Vėliau visi besitreniruojantieji supranta, jog tai labai sunkus darbas ir nėra taip lengva pasikabinti medalį ant kaklo. Pasiseka visiems, kuriems karatė tampa gyvenimo būdu. 

Jurgita Januškaitė prisipažįsta, kad darbe jai dažnai tenka pabūti ne tik trenere, autoritetu, bet ir psichologe, aukle, žaidimų partnere ar net mama. „Ir treniruodama vaikus, ir pati dalyvaudama varžybose pasiekiu gerų rezultatų, nes man karatė teikia didžiulį džiaugsmą, štai kokia mano filosofija“,– įsitikinusi Jurgita.

© Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

1 2
+17
+17 -0
  • Neįgalus vaikas
  • Neįgalumas
  • Sporto nauda
  • Psichologija
  • Sporto klubai
  • Karatė
  • Kovos menai
  • Ergoterapija

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *