Kuo skiriasi koučeris nuo psichologo? Verslo konsultanto?
Koučeris ir psichologas turi labai daug panašumų, netgi daugiau nei skirtumų. Koučeriui pravartu išmanyti psichologiją. Bet pagrindinis skirtumas tas, kad psichologas daugiau žiūri į praeitį, koučeris į ateitį: ką ateityje reikėtų daryti kitaip, kad situacija pagerėtų. Praeityje koučeris ilgai neužsibus.
Verslo konsultantai taip pat gali taikyti koučingo principus, tačiau esminis skirtumas, kad koučeris nei patars, nei pakonsultuos.
Koučingas – tai ilga kelionė į save. Juk labiau nušvis tas žmogus, kuris pats atras atsakymus į kylančius klausimus. Galiausiai, pats žmogus ima su savimi dirbti, uždavinėti sau klausimus, tada man belieka paklausti: „Tai apie ką kalbėsimės šiandien?“
Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad koučingas yra dar vienas smegenų plovimo būdas, o jį renkasi tik silpni, su savo gyvenimu nesusitvarkantys žmonės?
Sunku atsakyti. Esu su tuo susidūręs. Žmonės dažnai klausia: „O kam to reikia?“ Bet aš jų ir neįkalbinėju. Visi didieji lyderiai turėjo savo koučerius. Ar kaip juos bepavadintume. Esmė ta, kad turėjo žmogų, kuris jam pateikdavo klausimus. Didžiausią įspūdį paliko situacija, kai vieno milijonieriaus paklausiau, ar jis turi koučerį. Nusivyliau gavęs atsakymą „Ne“. Bet tada jis pridūrė: „Jei būčiau jį turėjęs, viską būčiau pasiekęs dvigubai greičiau.“
Žmonės, kurie yra daugiau pasiekę, visada klausia, domisi, kodėl kažko nesupranta. O žmonės, laikantys save protingais, bet kurie yra neturtingi, dažniausiai teigia (ir mano) žinantys visus atsakymus. Mano manymu, jie yra dvasios „ubagai“.
Daug pasiekusius žmones aš matau nuolat klausiančius ir besidominčius. Su teigiančiais žmonėmis man nė nesinori bendrauti. Aš pats esu nuolat klausiantis, o jei pradedu teigti – susimąstau. Kita vertus, faktas, kad ne visada ir visur koučingas reikalingas. Nereikia susikurti problemų, jei jų nėra.
Ar koučingas gali padėti tapti milijonieriumi?
Gali ir padėti, ir nepadėti. Jeigu žmogus turi tokį tikslą – tada padės. Klausimas, kodėl jam to reikia, jei nežino – 99 proc., kad nepadės. Milijono reikia kam? Laimei susikurti? O kas yra ta laimė? Gal tas milijonas užgožia rimtesnes problemas: meilės trūkumą, šeimynines problemas… Gali turėti milijoną ir nebūti laimingas. Dažnai būna, kad verslininkai nori pagerinti įmonės padėtį, bet šalia to įvardija ir kitas problemas – sakykim, blogus santykius su dukra ar žmona. Kai išsprendžia šią problemą, pagerėja ir verslo reikalai. Tik jis pats iki koučingo to nesuvokė.
Pasidalykite su skaitytojais patarimu, nuo ko reikėtų pradėti, kad žmogus gyvenimas taptų sėkmingesnis?
Man jau norisi pradėti klausinėti – o kas jums yra laimė? Jei rimčiau, patarimas būtų toks – kelias į sėkmę prasideda nuo minties, kas tau patinka ir ką mėgsti daryti. Išsiaiškinus, reikia užsimerkti ir tai daryti.
Finišo tiesiojoje visi esame vienodi – svarbiausia, kaip mes praleidome savo gyvenimą. Iš kitos pusės, tai yra labai sudėtinga…
Su filosofiškai nusiteikusiu Povilu galima šnekėtis valandų valandas, tačiau pokalbio pabaigoje labiausiai norisi praktiškai išbandyti koučingą. Arba pasikalbėti su tai jau išbandžiusiu žmogumi, galbūt Povilo klientu. O kol kas dėkojame Povilui už įkvepiančias mintis ir linkime, kad jis niekada nepritrūktų klausimų!
Daugiau susijusių straipsnių:
Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Gražaus kūno kultas kyla iš visuomenės kompleksų“ »
Bijote kalbėti viešai? Tiesiog liaukitės kovoti su savo kūnu »
10 efektyvių patarimų, kaip susikaupti darbui »
Lithuanian
„Bet pagrindinis skirtumas tas, kad psichologas daugiau žiūri į praeitį, koučeris į ateitį: ką ateityje reikėtų daryti kitaip, kad situacija pagerėtų.” . – 1) teiginys nėra teisingas, pernely apibendrinantis; 2) Tik dalis psichologų tapę psichoterapeutais (jais gali tapti ir psichiatras, ir socialinis darbuotojas ir kt.) ir pasirinkę psichoanalizės, psichodinaminės krypties psichoterapinę mokyklą daugiau skiria dėmesio ankstyvajai psichologinei raidai. Kitos mokyklos pvz. Geštaltinė terapija ypač akcentuoja dabartį. 3) Dažnai koučeriais būna be psichologinio išsilavinimo žmonės 4) esminis skirtumas, kad koučeriai orientuojasi į psichiškai sveikus žmones, siekiant optimizuoti jų veiklą, o ne koreguoti kaip daro psichologai-psichoterapeutai. Pastarieji gali ir padėti optimizuoti savo veiklą, nes tai sąlyginai lengviau. 5) Koučeriai ir psichoterapeutai gali daryti tą pačią veiklą, tik jų tikslinės grupės ir marketingas skiriasi. 6) Visgi bet kuris žmogus, kuris domisi ir turi daug praktikos, yra rekomenduojamas, gali padėti nepriklausomai ar jis koučeris be psichologinio išsilavinimo ar psichoterapeutas.
Ačiū, Antanai.
Labai sutinku su Jūsų nuomone, kurią išdėstėte punktais. Gal kai kuriuos dalykus tikslinčiau, bet pati esmė liktų panaši.
Tiesiog pokalbio metu taip „giliai” nekapstėme, tad ačiū, kad išsakėt mintis. Jos labai vertingos ir papildančios tai, kas parašyta straipsnyje.
Super straipsnis, labai patiko.