Aklumas

+1
+1 -0

Aklumas – tai būsena, kurios metu žmogus negali matyti, negali atskirti šviesos ir tamsos.

Kai žmogus apanka, jo regėjimo aštrumas (geba atskirti du objektus esančius šalia vienas kito tam tikru atstumu) būna visiškai išnykęs. Aklumas gali būti visiškas arba dalinis. Dalinis aklumas nustatomas tuomet, kai su tam tikra regos korekcija asmens regėjimo aštrumas yra iki 0,08 (t.y. jis gali skirti rankų pirštus iš keturių metrų atstumo).

Aklumas žmogui gali būti nuo pat gimimo (įgimtas) arba įgytas. 

Įgimtas: akli naujagimiai gali gimti dėl tam tikrų motinos ligų, persirgtų nėštumo metu: sifilio, toksoplazmozės, raudonukės, taip pat jei nėštumo metu buvo ekstremalus vitamino A trūkumas, kuris turi daug įtakos regos formavimuisi.

Per anksti gimusiems naujagimiams, kurių akių tinklainė dar nebūna subrendusi ir išsivysčiusi, pasireiškia būklė, vadinama neišnešiotų naujagimių retinopatija.

Įgytas: aklumas gali būti įgijamas dėl įvairių akių ligų (keratitas, augliai, trachoma, glaukoma), dėl smegenų patologijos (auglių, traumų), dėl kitų ligų: didelio kraujospūdžio, cukrinio diabeto.

Aklumas. Simptomai

Pagrindinis aklumo požymis, tai yra regos netekimas – žmogus neskiria šviesos nuo tamsos.

Priklausomai nuo regos netekimo priežasties gali kartais prisidėti ir kitų simptomų – nepatogumo jausmas ar skausmas akyse, svetimkūnio jutimas.

Paprastai žmogaus aklumo galima net nepastebėti, kai jis tiesiog sėdi ir ilsisi, tačiau yra keletas ligų, kurios duoda būdingus požymius: pvz. jei žmogus apanka nuo kataraktos, tai akies vyzdys, normaliai turintis būti juodas, būna baltas.

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *