Amebiazė

Didžioji dalis pacientų nejaučia jokių susirgimo požymių (liga būna besimptomė ir praeina savaime). Tačiau, kai kuriems ligoniams simptomai pasireiškia maždaug po 7–28 dienų nuo užsikrėtimo (inkubacinis periodas).

Amebiazės simptomai:

- spazminiai pilvo skausmai;
- viduriavimas;
- nuovargis;
- pilvo pūtimas (meteorizmas);
- tenezmai (išangės skausmai tuštinantis);
- svorio netekimas.

Galimi sunkesni ligos požymiai:

- stiprus pilvo skausmas ir įtempti pilvo raumenys;
- tuštinantis atsiradęs kraujas;
- karščiavimas;
- vėmimas.

Neretai pacientams, užsikrėtusiems amebiaze, jokie simptomai nepasireiškia. Kiti po užsikrėtimo ligos požymius pajunta po 7–28 dienas trunkančio inkubacinio periodo (laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki simptomų pasireiškimo). Tiesa, yra atvejų, kai inkubacinis periodas tęsiasi vos kelias dienas ar net metus.

Ligos eiga gali būti lengva arba besimptomė, o retkarčiais gali staiga išsivystyti storosios žarnos uždegimas ir sukelti pilvaplėvės bei kepenų uždegimą. Dažniausia kepenų pažeidimo forma – kepenų abscesas (pūlinys).

Kai storosios žarnos uždegimas nėra itin sunkus, simptomai gali tęstis nuo vienos iki dviejų savaičių. Dažniausiai pasireiškiantis ligos požymis – spazminiai pilvo skausmai ir viduriavimas (vandeningas arba su kraujo priemaiša), apetito praradimas, svorio kritimas. 10–30 % ligonių padidėja kūno temperatūra.

Kaip minėta, sunkesniais atvejais liga gali pažeisti kepenis, plaučius, smegenis, širdį ar net lytinius organus.

Pirmiausia gydytojas turėtų sužinoti, ar pacientas nebuvo išvykęs į tas šalis, kuriose amebiazė ypač paplitusi. Čiuopiant paciento pilvą gali būti jaučiamas pilvo skausmas, įsitempę raumenys, taip pat medikas gali apčiuopti padidėjusias kepenis (jei amebos išplito iki kepenų).

Paimamas paciento kraujas, iš kurio galima nustatyti specifinius žymeklius, rodančius šią infekciją.

Taip pat atliekama paciento išmatų analizė. Tiriant išmatas pro mikroskopą galima aptikti amebų.

Retesniais atvejais gydytojas rekomenduoja sigmoidoskopiją (specialiu aparatu apžiūrima tiesiosios ir riestinės žarnos gleivinė, įvertinami pokyčiai).

Gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Kai simptomai sunkesni, skiriami geriamieji antibiotikai (paprastai metronidazolis). Jie vartojami dešimt dienų.

Jeigu pacientas vemia, geriamieji antibiotikai jam netaikomi (poveikio nebus, nes ligonis viską išvems). Tokiais atvejais skiriami intraveniniai antibiotikai, laukiama, kol paciento būklė pagerės ir jis pats galės gerti antibiotikus.

Svarbu žinoti, kad pacientui negalima skirti vaistų, mažinančių viduriavimą, nes tai pablogins ligonio būklę.

Po antibiotikų kurso imamos ligonio išmatos siekiant įsitikinti, ar amebas pavyko išnaikinti.

Išvykus į tropines šalis, kur prastos sanitarinės sąlygos, būtina gerti tik virintą vandenį, nevalgyti neplautų daržovių ar neluptų vaisių. Reiktų kuo dažniau plautis rankas.

Šią ligą sukeliantis parazitas paplitęs visame pasaulyje. Tačiau daugiausiai ligos atvejų registruojama tropiniuose kraštuose, ypač ten, kur didelė žmonių koncentracija ir prastos sanitarinės sąlygos.

Labiausiai nuo šios ligos kenčia Afrika, Meksika, Indija, kai kurios Pietų Amerikos šalys. Jungtinėse Amerikos Valstijose amebiaze dažniausiai suserga kaliniai arba žmonės, grįžę iš tropinių kraštų.