Dantų fluorozė – tai dantų emalio išvaizdos pokyčiai dėl padidėjusio fluoro suvartojimo. Šie pokyčiai gali varijuoti nuo beveik nepastebimų baltų dėmelių ant dantų iki ryškiai geltonai ar rudai dėmėtų dantų nelygiu paviršiumi. Dažniausiai ši būklė nelaikoma liga, ji paprastai nepaveikia dantų funkcijos, o neretai ją sugeba pastebėti tik gydytojas odontologas apžiūros metu. Ši būklė gali išsivystyti tik vaikams, kurie iki 8 amžiaus, kol po dantenomis formavosi nuolatiniai dantys, vartojo per daug fluoro ir jo junginių. Dantų fluorozės rizika priklauso nuo suvartoto fluoro kiekio, kaip ilgai buvo vartojama daug fluoro, kokiu metu jis buvo vartojamas. Paaugliams ir suaugusiems dantų fluorozė neišsivysto. Apskritai fluoras reikalingas suaugusiųjų ir vaikų dantų apsaugai nuo ėduonies. Todėl jo reikia ne tik formuojantis dantims, bet ir jiems jau užaugus. Pagrindiniai fluoro šaltiniai yra: dantų pasta (jei nuryjama), fluoruotas geriamasis vanduo, gėrimai ir maistas, pagaminti su fluoruotu geriamuoju vandeniu, maisto papildai, kurių sudėtyje yra fluoro, kai kurios kitos dantų priežiūros priemonės (burnos skalavimo skysčiai, geliai, putos).
Dantų fluorozė
Dantų fluorozė. Simptomai
Dantų fluorozės simptomai gali būti labai skirtingi, tačiau šios būklės metu dantų emalis visada atrodo neįprastai. Fluorozės pažeisti dantys, esant lengvai jos formai, gali turėti mažas baltas dėmeles, baltus taškelius, brūkšnelius, dantų kraštai gali būti lygūs, pabalę, tarsi padengti ledu, arba nelygūs, tarsi kreida. Esant sunkesnėms formoms, ant dantų galima stebėti didesnes dėmes, jų spalva gali varijuoti nuo baltos ar geltonos iki tamsiai rudos. Itin sunkiais atvejais, dantų paviršiuje galima matyti duobutes.
Dantų fluorozė. Ligos eiga
Nuolatiniai dantys vaikams paprastai pradeda dygti apie šeštuosius gyvenimo metus. Paskutiniai nuolatiniai dantys dažniausiai užauga esant 12-13 metų. Tačiau jie formuojasi daug anksčiau. Jų formavimosi laikotarpiu suvartojamo fluoro kiekis gali nulemti fluorozės išsivystymą. Todėl svarbu, kad vaikas iki ~8 metų amžiaus vartotų pakankamai, bet ne per daug fluoro. Jau išdygusių nuolatinių dantų fluorozė paveikti negali.
Dantų fluorozė. Diagnostika
Dantų fluorozę diagnozuoja gydytojas odontologas. Dažniausiai tėvai atveda pas gydytoją savo vaikus pastebėję, jog jų dantys atrodo neįprastai, kartais jie būna labai pakenkti. Kitais atvejais fluorozė būna tokia nedidelė, jog ją įžvelgti geba tik pats gydytojas, todėl pacientas apie šią savo būklę kartais sužino atsitiktinai, atėjęs pas gydytoją odontologą pasitikrinti profilaktiškai ar gydytis kitų ligų.
Dantų fluorozė. Gydymas
Daugumoje atvejų fluorozė būna tokio nedidelio laipsnio, kad jokio specifinio gydymo taikyti nereikia. Kartais fluorozės požymiai būna tik dantų užpakaliniuose paviršiuose, todėl nėra matomi, ir jokia korekcija nėra taikoma. Dantų fluorozė – tai kosmetinis dantų pažeidimas, todėl pacientai, kurie nėra patenkinti savo dantų išvaizda, gali mėginti ją pakeisti. Tai galima atlikti keliais būdais: dantų balinimu, karūnėlėmis, estetinėmis dantų plombomis.
Dantų fluorozė. Profilaktika
Pagrindinė dantų fluorozės profilaktikos priemonė yra vaikų suvartojamo fluoro kiekio kontrolė. Tėvai turėtų pasidomėti, kiek fluoro yra jų šeimos vartojamame geriamajame vandenyje. Jei vartojamas vandentiekio vanduo, šią informaciją turėtų suteikti vandens tiekėjai arba visuomenės sveikatos specialistai. Į butelius supilstyto vandens etiketėse paprastai būna nurodytas fluoro kiekis tame vandenyje. Namuose dantų pasta, burnos skalavimo skysčiai, maisto papildai turėtų būti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Tėvai turėtų prižiūrėti, jog vaikai, valydamiesi dantis, naudotų ne didesnį kaip žirnio dydžio dantų pastos rutuliuką. Jie privalo prižiūrėti, kad vaikai nenurytų dantų pastos, o išspjautų ją į kriauklę. Dėl šios priežasties derėtų atsisakyti dantų pastų su skoniais, patinkančiais vaikams, nes tai didina tikimybę, jog vaikai ją visą ar dalį jos nuris.
Lithuanian