Homeopatija yra pseudomokslas, o homeopatiniai vaistai neveikia. Jų magiškas poveikis tėra placebo efektas. Deja, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje homeopatinių preparatų pardavimai farmacijos įmonėms atneša milžiniškus pelnus, todėl apie homeopatiją viešai ir tiesiai kalbėti vengiama. Pacientai dažnai maišo homeopatiją su tradicine medicina, vaistažolėmis ir tinktūromis, tačiau su šiomis sritimis homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro. Norėdami suprasti, kaip veikia homeopatiniai preparatai, privalome žinoti pačios homeopatijos ištakas.
Homeopatijos filosofija
Kad suprastume homeopatijos veikimo principus, būtina įsigilinti į jos atsiradimo istoriją. Homeopatiją sugalvojo (tiksliausiai šios terapijos atsiradimą apibūdinantis žodis) vokiečių gydytojas Samuelis Hanemanas (Samuel Hahnemann) XVIII a. pabaigoje.
Tais gūdžiais laikais medicina nebuvo itin pažengusi. Susirgimai buvo gydomi tokiais netradiciniais būdais kaip kraujo nuleidimas ar įvairiais keisčiausios sudėties mišiniais. Nenuostabu, kad nemaža dalis ligonių sulaukdavo galo ne tiek nuo pačios ligos, kiek nuo apsinuodijimo medikamentais – perdozavus kenksmingų medžiagų.
S. Hanemanas pastebėjo, kad kuo tinktūra labiau atskiesta, tuo ji geriau veikia: ligonių mirčių skaičius žymiai sumažėjo. Iš šito pastebėjimo ir gimė vienas esminių homeopatijos postulatų (homeopatija remiasi ne moksline tiesa ir gamtos dėsniais, o išgalvotomis aksiomomis):
– kuo silpnesnis efektyvios medžiagos skiedinys, tuo stipresnis jų veikimas.
Homeopatinių preparatų pagrindas
Eksperimentuodamas su kinmedžio žieve gydant maliariją ir įkvėpęs jos garų, Hanemanas pastebėjo, jog šis preparatas sukėlė simptomų, panašių į maliarijos: karščiavimą, drebulį, sąnarių skausmus. Iš šio eksperimento gimė dar vienas absurdiškas homeopatijos postulatas:
– efektyvūs vaistai sveikiems žmonėms sukelia tokius pačius simptomus, kokius liga sukelia ja sergantiesiems.
Ilgainiui Hanemanas ėmė tikrinti savo postulatus, atlikdamas eksperimentus su gyvais žmonėmis: šiems suvartojus tam tikrą aktyvių medžiagų kiekį, dokumentuodavo jų sukeltus simptomus. Dokumentuotus 65-is „homeopatinius įrodymus“ gydytojas sudėjo į 1810 m. išleistą veikalą Materia Medica Pura.
Hamenanas įtikėjo, jog kuo silpnesnis skiedinys, tuo efektyvesnis jo poveikis, todėl pateisino vaistinės medžiagos skiedimą, paprastai vandeniu ar alkoholiu. Dabartinėse homeopatinėse tabletėse šį pakaitalą dažniausiai atstoja cukrus ar kitas jo pakaitalas.
Homeopatinių vaistų gamyba
Laikantis homeopatijos teorijos, aktyvi, simptomus sukelianti medžiaga yra skiedžiama. Atskiedimo lygis matuojamas šimtaine logaritmine skale ir žymimas raide C, pavyzdžiui, 12C. Atskiedimo lygis paprastai būna užrašytas ant preparato pakuotės.
„Kad galėtumėte suvokti tokio homeopatinio preparato atskiedimo lygį, įsivaizduokite, kad įberiate šaukštelį cukraus į Baltijos jūrą ir gerai išmaišote.“ Kaip suprasti nurodytą atskiedimo lygį? 2C reiškia, kad 1 lašas veikliosios medžiagos įlašinamas į 100 lašų vandens, alkoholio ar cukraus tirpalą ir gerai išmaišomas. Tada procedūra kartojama: 1 lašas gauto skiedinio įlašinamas į naują 100 lašų vandens, alkoholio ar cukraus tirpalą ir vėl gerai išmaišomas. Gautas rezultatas yra toks: 1 lašas prie 10 000. Hanemanas rekomendavo naudoti 30C lygio skiedinius, t. y. skiedinius, kuriuose prie vienos molekulės aktyvaus ingrediento yra 1060 molekulių vandens. Tačiau jau 12C skiedinyje praktiškai nebėra galimybės atrasti bent vienos aktyvios vaistinės medžiagos molekulės.
Kad galėtumėte suvokti tokio homeopatinio preparato atskiedimo lygį, įsivaizduokite, kad įberiate šaukštelį cukraus į Baltijos jūrą ir gerai išmaišote. Jei įlašintumėte trečdalį lašo aktyvios medžiagos į visoje žemėje esantį vandenį, gautumėte maždaug 13C lygio skiedinį. 30C skiedinyje aktyvios vaistinės medžiagos matematiškai apskritai nėra.
Toks skiedimas prieštarauja visai tradicinei medicinai, kuri remiasi radikaliai priešingu principu: kuo daugiau efektyvaus ingrediento, tuo stipresnis efektas (jei netikite, pabandykite išgerti ne vieną, o 10 taurelių degtinės ir palyginkite efektą). Tačiau tai netrukdo farmacijos įmonėms gaminti net ir 200C atskiedimo lygio vaistus. Pavyzdžiui, homeopatinis preparatas Oscillococcinum nuo peršalimo ir gripo Prancūzijoje gaminamas iš anties kepenų ir širdies, atskiestos 200C skiediniu. Anties organai yra tiek kartų skiesti, kad šansas, jog buteliuke rasite bent vieną molekulę – nesuvokiamai žemas.
Lithuanian