Švirkšti lokalaus poveikio poveikio anestetikų gali tik pakankamos darbo su jais patirties turintis bei toks gydytojas, kuris žino, kokį toksinį poveikį gali sukelti šie preparatai.
Vaistiniame preparate konservantų nėra, todėl per 24 valandas nesuvartotą vaisto likutį būtina sutvarkyti pagal nustatytus reikalavimus.
Bupivakainu sukelti bet kokią anesteziją reikia atsargiai, kad preparato netyčia nepatektų į kraujagyslę. Prieš leidžiant medikamento ir leidimo metu patariama rūpestingai atlikinėti aspiracijos mėginį (atitraukinėti švirkšto stūmoklį ir stebėti, ar nepasirodė kraujo).
Jei vartojama didelė bupivakaino dozė, pvz., sukeliant epidurinę nejautrą, pradžioje rekomenduojama sušvirkšti 3 - 5 ml bandomąją bupivakaino tirpalo, kuriame yra adrenalino, dozę. Netyčinis preparato sušvirkštimas į kraujagyslę diagnozuojamas, jeigu laikinai padažnėja širdies susitraukimai. Suleidus bandomąją dozę, 5 minutes reikia stebėti fiziologines funkcijas bei kalbinti pacientą.
Pagrindinė bupivakaino dozė injekuojama lėtai, 25 - 50 mg/min greičiu. Preparato galima švirkšti, dozę padalijus į kelias dalis. Leidžiant bupivakaino, būtina atidžiai stebėti fiziologines funkcijas bei kalbinti pacientą. Jei atsiranda ūminio toksinio poveikio simptomų, bupivakaino švirkštimą reikia nedelsiant nutraukti.
Preparato dozė bei koncentracija priklauso nuo nejautros technikos, srities, kurią norima nuskausminti, ploto, kraujagyslių skaičiaus, segmentų, kuriuos norima anestezuoti, skaičiaus, nejautros gylio, norimo raumenų atpalaidavimo laipsnio, nejautros trukmės, preparato toleravimo bei klinikinės paciento būklės. Būtina vartoti mažiausią veiksmingą dozę.
Senyviems, širdies ar kepenų ligomis sergantiems bei silpniems pacientams bupivakaino dozę reikia mažinti. Vaikams vartojamas 0,25 % bupivakainas.
Rekomenduojamos bupivakaino dozės sukelia visišką jutimų blokadą, tačiau poveikis motorinei funkcijai (raumenims) būna įvairus ir priklauso nuo koncentracijos.
Pavartojus 0,5% koncentracijos bupivakaino, jutimų blokada būna stipresnė už motorikos. Tai ypač naudinga akušerinės anestezijos metu.
Vienkartinės bupivakaino dozės sukeltos anestezijos trukmė pakankama daugumai indikacijų.
Rekomenduojamą bupivakaino dozę gydytojas gali keisti atsižvelgdamas į savo patirtį, preparato pasisavinimą injekcijos vietoje bei bendrąją paciento būklę.
Didžiausia vienkartinė dozė - 150 mg.
Kas dvi valandas pakartotinai galima švirkšti daugiausia 50 mg bupivakaino hidrochlorido.
Anestezijos rūšys ir 0,5% bupivakaino dozės
|
Anestezijos rūšis
|
Dozė (ml)
|
Dozė (mg)
|
Motorinė blokada*
|
|---|
|
Epidurinė juosmens (chirurgijoje) |
10 ‑ 20
|
50 ‑ 100
|
Nuo dalinės iki visiškos
|
|
Epidurinė juosmens (gimdymo metu) |
6 ‑ 12
|
30 ‑ 60
|
Nuo dalinės iki visiškos
|
|
Kaudalinė epidurinė |
15 ‑ 30
|
75 ‑ 150
|
Nuo dalinės iki visiškos
|
|
Periferinių nervų blokada
|
Ne daugiau kaip 30 |
Ne daugiau kaip 150 |
Nuo dalinės iki visiškos
|
* - jei taikoma nenutrūkstamos anestezijos metodika, kiekviena pakartotinė preparato injekcija stiprina motorinę blokadą. Pirmoji pakartotinai suleista dozė sukelia tokią motorinę blokadą, kad galima operuoti pilvo srityje.
Preparato nerekomenduojama maišyti su šarminiais tirpalais, pvz., rūgščiaisiais karbonatais, kadangi gali atsirasti nuosėdų.
Jeigu manoma, kad BUPIVACAINUM WZF Polfa veikia per stipriai arba per silpnai, reikia kreiptis į gydytoją.
Pavartojus per didelę BUPIVACAINUM WZF Polfa dozę
Perdozavimo simptomai yra traukuliai, kvėpavimo sustojimas, arterinio kraujo spaudimo sumažėjimas, širdies veiklos nutrūkimas, didelio laipsnio anestezija arba visiška spinalinė anestezija (jos požymiai - kvėpavimo sustojimas bei arterinio kraujo spaudimo sumažėjimas). Pradiniai centrinės nervų sistemos simptomai yra alpulys, jutimų susilpnėjimas, liežuvio aptirpimas, jautrumo garsui padidėjimas, spengimas ausyse bei regos sutrikimas, vėliau gali atsirasti kalbos sutrikimas, raumenų trūkčiojimas bei drebulys ir viso kūno traukuliai, sąmonės sutrikimas
Jei atsiranda išplitusių intoksikacijos bupivakainu simptomų, būtina slopinti traukulius, gydyti deguonimi ir, jei reikia, atlikti pagalbinę plaučių ventiliaciją.
Jei prasideda traukuliai, į veną reikia sušvirkšti 100 - 200 mg tiopentalio arba 5 - 10 mg diazepamo. Galima į veną leisti 50 - 10 mg sukcinilcholino, tačiau tokiu atveju būtina atlikti endotrachėjinę intubaciją bei gydyti taip pat, kaip pasireiškus raumenų atsipalaidavimui.
Jeigu arterinis kraujo spaudimas sumažėja, į veną galima leisti kraujagysles siaurinančių preparatų (geriausia, kad jie ir stiprintų širdies susitraukimą), pvz., 10 - 15 mg efedrino. Tokia dozė kartojama, kol būklė pagerėja. Siekiant padidinti kraujo spaudimą, galima greitai lašinti į veną elektrolitų bei koloidinių tirpalų.
Nutrūkus širdies veiklai, būtina nedelsiant pradėti reanimaciją, įskaitant elektrinę širdies defibriliaciją. Kad atsinaujintų kraujotaką palaikanti širdies funkcija, reanimaciją gali tekti tęsti ilgai.
Sukeliant epidurinę anesteziją, gali pasireikšti didelio laipsnio anestezija arba visiška spinalinė anestezija (jos požymiai - kvėpavimo sustojimas ar arterinė hipotenzija). Tokiu atveju reikia atlikti pagalbinę arba visišką dirbtinę plaučių ventiliaciją.
Lithuanian