Didžioji dilgėlė

+3
+4 -1


Grupė: Dermatologiniai susirgimai, Imuninei sistemai, Nuo skausmo, Nuo traumų ir raumenų/sanarių skausmų, Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai

Didžioji dilgėlė (lotyniškai Urtica dioica) – visiems gerai žinomas, ilgai gyvuojantis, daugiametis, dilgėlinių šeimai priklausantis žolinis augalas. Dilgėlė turi šliaužiantį šakniastiebį, iš kurio išauga keturių briaunų statūs stiebai, galintys siekti iki 1 metro aukštį. Dilgėlės lapai žali, širdies formos, dantytais krašteliais. Prie lapų susitelkę žiedeliai. Dilgėlės vaisius – vienasėklis riešutėlis. Augalo stiebas ir lapai apaugę mažyčiais dygiais plaukeliais, užpildytais baltymine medžiaga. Prilietus dilgėlę, oda ima degti ir niežėti, nes lūžę plaukeliai įsminga į odą, iš jų išsilieja odą dirginančios medžiagos. Dilgėlės žydėjimo metas – liepos–spalio mėnesiai. Ji dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais.

Lietuvoje ši žolė plačiai paplitusi ir itin dažnai aptinkama. Ji mėgsta derlingą dirvožemį, auga drėgnuose miškuose, patvoriuose, prie šiukšlynų, soduose, pakelėse, pievose, krūmuose.

Dilgėlės veikliosios medžiagos: organinės rūgštys, flavonoidai, glikozidas urticinas, įvairios mineralinės medžiagos (varis, chromas, silicis, siera, geležis, kalcis, kalis, magnis), gleivės, krakmolas, baltymai, cukrus, vitaminas C, vitaminas B, tanidai, beta sitosterolis, fermentai, acto rūgštis, sviesto rūgštis.

Gydomosiomis savybėmis pasižyminti dilgėlė plačiai naudojama medicinoje. Ji turi medžiagų, didinančių kraujo krešumą, todėl dilgėle galima gydyti įvairios kilmės (hemorojinių mazgų, gimdos, inkstų, žarnyno, nosies) kraujavimus. Dėl dilgelėse esančių mikroelementų ir vitaminų jos gali būti naudojamos sergantiesiems mažakraujyste gydyti.

Dilgėlės vartojimas turi kontraindikacijų: augalo negalima vartoti asmenims, kurių kraujo krešumas yra padidėjęs, sergantiesiems ateroskleroze, tiems, kurie turi sumažėjusį arterinį kraujo spaudimą.

Didžioji dilgėlė. Vartojimas

Gydomosioms priemonėms ruošti renkami dilgėlių lapai, sėklos ir šaknys. Lapai turi būti sveiki, iki galo susiformavę. Pati žolė pjaunama birželio–rugpjūčio mėnesiais, šaknys kasamos vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, o sėklos renkamos liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Dilgėlė džiovinama plačiai paskleidus, prieš tai išrinkus kitų augalų priemaišas, gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje nėra tiesioginių saulės spindulių. Džiovinimo temperatūra neturėtų viršyti 50 laipsnių Celsijaus temperatūros. Iš vieno kilogramo šviežių lapų išgaunama 200-300 gramų sudžiovintų dilgėlių. Tinkamai sudžiovintos dilgėlės turi būti tamsiai žalios spalvos, nemalonaus, kartoko skonio ir specifinio kvapo. Tinkamai laikoma sudžiovinta dilgėlė gali būti naudojama 3 metus.

Iš dilgėlių galima pasigaminti užpilą ir nuovirą.

Užpilas. Į termosą reikia suberti vieną šaukštelį džiovintų susmulkintų dilgėlių, jas užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti pusantros valandos ir nukošti. Pagamintas užpilas tinkamas galvai plauti. Dilgėlės atgaivina plaukų spalvą, juos stiprina ir stabdo jų slinkimą.

Nuoviras. 500 ml verdančio vandens reikia užpilti 15 g džiovintų dilgėlių ir 15 g šaltekšnio žievės, pavirinti 15 min., atvėsinti ir perkošti. Gerti kelis kartus per dieną po pusę stiklinės prieš valgį.

Iš dilgėlių dar galima pasigaminti vantų. Reikėtų nupjauti senesnių dilgėlių stiebų su lapais, surišti juos į pluoštą ir naudoti pirtyje. Vanojimasis tokia vanta padeda nuo reumatinių susirgimų, nervinių skausmų.

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas.