Malonu matyti, kaip kažkas stengiasi, norėdamas mums patikti, įtikti. Kaip atskirti meilikavimą nuo manipuliacijos?
Turbūt galima sakyti, kad meilikavimas, norėjimas įtikti ir manipuliacija yra bene tas pats, nes jeigu kas nori mums įtikti, tai, manyčiau, dažniausiai siekia kokios nors naudos sau. Priešingu atveju tai yra betikslis elgesys.
Kiek pervertinamos ir kiek neįvertinamos įtaigos, slapto ir atviro manipuliavimo galimybės?
Manau, kad tais atvejais, kai manipuliuojama sąmoningai, įtaigos ir manipuliavimo poveikis yra šiek tiek pervertinamas. Pavyzdžiui, kai prekybos agentai sudaro tam tikrą strategiją, kaip įsiūlyti prekę. Sąmoningai manipuliuodami kitais, mes tai turime daryti labai profesionaliai ir bene taip, kad patys tuo tikėtume. Taip yra todėl, kad mes tarpusavyje bendraujame ne tiktai sąmoningu lygmeniu – tam tikrus dalykus galima numatyti intuityviai, t.y. pasąmoningame lygmenyje. Ir jei matysim,kad kas nors kalba mechaniškai, tai toks įtaigumas kažin ar sulauks sėkmės. Kalbant apie nesąmoningą manipuliavimą, manau, jo įtakos iš tiesų neįvertiname – juk jis pasireiškia jei ne kiekviename, tai kas antrame žingsnyje. Pavyzdžiui, pagiriu vyrą, kad jam puikiai sekasi prižiūrėti vaiką, ir tuomet galiu kurį laiką paskaityti knygą. Ar sakau savo vaikui, kad žalios daržovės yra gražios, jos sveikos ir šypsosi, ir taip pajėgiu įsiūlyti kaip sveiką maistą.
Kai kuriems žmonėms manipuliuoti tiek įprasta, kad jie tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kiti, atvirkščiai – daro tai sąmoningai. Kas blogiau?
Manau, kad kiekvienam žmogui manipuliuoti kitu yra įprastas reikalas, kurio mes neįsisąmoniname. Šito dalyko mes išmokstame ankstyvoje vaikystėje. Štai mano dar dvejų metų neturinti dukrytė jau žino, kad suvaidinusi, jog nukrenta, gali lengviau pasiprašyti ant rankų, gauti kažkokio skanumyno ar panašiai.
Kažin, ar galime pasverti, kas yra blogiau ar geriau, dėl to, kad šitie manipuliacijos būdai yra visiškai skirtingi. Turbūt svarbu paminėti tik tai, kad tam tikrais atvejais žmonių elgesį užgožia manipuliacijos. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali nuolat kažko prašyti, stengdamiesi sukelti sau užuojautą, arba rodyti, kad jums padeda, bet iš jūsų prašyti vis didesnių dovanų, paramos. Toks bendravimas greitai tampa sekinantis, ir mes nuo jo atsiribojame. Taigi kartais sąmoninga ir nesąmoninga manipuliacija yra pateisinama – jeigu abi pusės gauna tam tikros naudos arba kurį laiką viena pusė, paskui galbūt kita pusė. Tačiau jeigu tam tikras manipuliacinis elgesys yra užvaldęs vieno žmogaus elgesį, nuo tokio žmogaus kitiems norisi atsiriboti.
Manipuliuodami žmonės taip įsijaučia, taip suauga su vaidmenimis, pozomis ir strategijomis, kad visiškai nutolsta nuo savęs tikrojo…
Šiuo klausimu turbūt būtų svarbu atskirti, ar tai žmogus atlieka sąmoningai, ar ne. Jei nesąmoningai, tai turbūt mes ir kalbame apie tą tikrąjį aš, t.y. kad tam žmogui tokios savybės yra būdingos. Tačiau jei žmogus manipuliuoja sąmoningai, jis iš tiesų atitolsta nuo tų galimybių, kurias jis galėtų įgyvendinti pats, pats pasiekti kažkokių tikslų ar rezultatų. Na, o dėl manipuliacijos kaip vaidmens, tai turbūt neturėtume to vertinti taip neigiamai todėl, kad visas gyvenimas tam tikra prasme yra tarsi scena, kur mes atliekame tam tikrus vaidmenis – vyro, žmonos, dukters, vaiko, darbuotojo, draugo ir kt. Ir tai yra mūsų natūralus elgesys, be šito gyvenimas išties būtų nuobodokas.
Kalbėjosi Aurelija Gražina Rukšaitė
Lithuanian