Lietuviai Kalėdas mėgsta švęsti sočiai ir stipriai. Ar nemanote, jog tradicinės lietuviškos mišrainės ir silkutės – jau atgyvena? Galbūt verta išbandyti kažką naujo?
Šiais laikais daugelis keliauja, išragauja skirtingų šalių patiekalus, savo virtuvėse daug eksperimentuoja, gamina įvairiausius patiekalus, kurių galbūt mūsų seneliai ar net tėvai nežino ir nesupranta. Todėl, manau, kad bent per Kalėdas galime prisiminti tas lietuviškas mišraines ir silkes. Bent jau aš tikrai jų pasiilgstu! Ir net neabejoju, kad vis dažniau šalia tų įprastų tradicinių patiekalų, kurie buvo ir yra perduodami iš kartos į kartą, atsiranda nauji, kitaip gaminami patiekalai.
Trumpai nupasakokite, kuo ypatingi patiekalai, kurių receptus pateikiate.
Nei Kūčių, nei Kalėdų neįsivaizduoju be baltos mišrainės ir silkės. Mūsų namuose silkė dažniausiai būna pamiršta visus metus (nebent tėtis kartais susigundo ir ją nusiperka), bet per didžiąsias metų šventes, tai visuomet ją ruošiame. Šalia tradicinių silkių patiekalų, kuriuos kasmet ruošia seneliai, mano tėvai, aš patiekiu savaip paruoštą silkę.
Su „MedGuru.lt“ skaitytojais taip pat pasidalinsiu jos receptu. Taip paruošta silkė tinka tiek Kūčių vakarui, tiek Kalėdoms. O nugarinė, įdaryta karamelizuotais svogūnais ir obuoliais, kurios receptu taip pat dalinuosi, itin tinka rimtiems šventiniams pietums, kai susirenka visa šeimyna, o ilgai straksėti virtuvėje nesinori.
O trečias receptas – kavos, kvepiančios Kalėdomis. Dar visai neseniai pradėjau savo rytus sutikti su gardžia pieniška cinamonu kvepiančia kava, todėl toks šiek tiek šventiškas kavos variantas labai puikus, kai norisi nustebinti anksti ryte dovanomis besidžiaugiančius namiškius.
 |
„Dirbant ar mokantis ant stalo rekomenduojama pasidėti cinamonu kvepiančių žvakių ar cinamono lazdelių. Saldus cinamono kvapas stimuliuos smegenų veiklą ir suteiks žvalumo.“ Aštrios cinamono arbatos receptą rasite čia: |
Kaip dažniausiai gaminate – atidžiai skaitote receptą ir gaminate pagal jį, o gal eksperimentuojate ir maišote įvairius ingredientus?
Virtuvė man yra eksperimentų ir malonios improvizacijos vieta, kurioje nereikia laikytis taisyklių, nurodymų. Iš tiesų gal ir reikia, bet aš jų labai nemėgstu, dažniausiai vadovaujuosi intuicija: ragauju, įkvepiu ir dar kartą ragauju, ragauju, ragauju.
Dažniausiai, kol pagaminu, jau būnu neblogai užkandusi. Bet man patinka taip gaminti. Patinka, kad galiu atsipalaiduoti, palikti dienos rūpesčius toli ant sofos ir pasinerti į kūrybinį procesą virtuvėje, ir visai nesvarbu, kad kepu tiesiog blynus.
Ar pati daug dėmesio skiriate maistui? Šiuolaikinis gyvenimo tempas – milžiniškas, todėl dažnas susiduria su tuo, jog kartais net nespėja tinkamai pavalgyti…
Taip. Man labai svarbu, kad aš pati ir mano šeima valgytų kokybišką maistą. Žinoma, kartais tikrai neatsisakau ir greito maisto, bet dažniausiai stengiuosi gaminti namuose, nes tada žinau, kokius produktus, prieskonius dedu, kaip ar kiek gaminu. Kartais ir skubant galima susitepti mėgstamą sumuštinį, ir tikrai tikiu, kad jame bus mažiau nereikalingų priedų nei pirktiniame.
Nors valgyti kavinėse, restoranėliuose mėgstu, ir net labai, tik smagiau man tie mažieji, ne tinkliniai, kuriuose tikrai jaučiamas dėmesys maistui, jo išvaizdai, kokybei. Ir jautiesi, kaip valgydamas namuose. (šypsosi)
Tinkaraštyje tiek daug gražių nuotraukų su gardžiu maistu. Ar maistą gaminate sau, o gal vaišinate juo savo artimuosius, draugus?
Pagrindinis ragautojas ir svečias virtuvėje yra mano vyras, ir tiesą sakant, jei ne jis, mano receptuose tikrai pritrūktų mėsiškų patiekalų, nes pati mieliau renkuosi daržoves, vaisius, kruopas, pieno produktus, makaronus. Ir kaskart visada džiūgauju, kiek dar daug neatrastų tokių nemėsiškų patiekalų, įdomių, skanių ir tikrai nenuobodžių! Taigi drąsiai galiu sakyti, kad visi rimtieji patiekalai atitenka vyrui, aš šiek tiek mažiau jų išragauju, o tie lengvieji, be mėsos jau būna mano įvertinti.
Su saldumynais panaši situacija: kad ir retokai juos gaminu, bet dažniausiai pasiseka vyrui. Mėgstu gaminti ir draugams, seniau tikrai turėjome dažnesnių tokių vakarų, kai lauki svečių prisigaminus įvairių skanumynų, tik pastaruoju metu jie vis pasislepia darbuose ir rūpesčiuose.
Pernai žiemą net turėjome labai gražią sekmadienio tradiciją su kaimynais, kai ruošdavome vieni kitiems vakarienę. Buvo labai smagu ir, atrodo, jau pirmadienį pradedi laukti sekmadienio, kai visi kartu susitiksime, susėsime prie bendro stalo ir mėgaudamiesi draugija vakarieniausime. Visada manau, kad maistas ir jo gaminimas kartu suartina žmones.
Ar pati mėgstate jaukius pasisėdėjimus su draugais, šventes? Kaip manote, kas svarbiausia, norint surengti gerą šventę: maistas, gėrimai, aplinkos puošimas, o gal svarbiausia gera kompanija?
Tikrai mėgstu, net labai! Manau, kad visada reikia stengtis atrasti laiko artimiesiems, draugams ir kartu pabūti, nesvarbu, ar tai vakaras žaidžiant stalo žaidimus, ar kartu gaminant vakarienę. Tas laikas, kurį praleidi kartu, – labai brangus. Toks tikras, nesuvaidintas ir stiprinantis draugystę.
Gerai šventei, manau, svarbiausia puiki kompanija, nes jei jos nebus, tai nei skaniausias maistas, nei rimčiausi gėrimai ar puošniausia aplinka, tikrai nesuteiks to jausmo, kad tu esi būtent ten, kur ir turi būti. Manau, improvizuojant maistu, gėrimais, tam tikromis dekoracijų detalėmis, gali sukurti nuotaiką, kuri taip pat svarbi šventei.
Lithuanian