Miškinės sidabražolės žolė

+4
+6 -2


Grupė: Dermatologiniai susirgimai, Kvėpavimo sistemai, Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Šlapimo ir lytinių organų sistemai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai

Miškinė sidabražolė (lotyniškai Potentilla erecta) – tai erškėtinių šeimai priklausantis, ilgai gyvuojantis, daugiametis, iki 10–40 centimetrų užaugantis žolinis augalas. Sidabražolė turi kelių centimetrų storio, sumedėjusį, trumpą, tamsų šakniastiebį, kurio skerspjūvyje matomas žvaigždės kontūras. Iš šakniastiebio išauga ilgo kotelio, žali, dantytais krašteliais, tris ar daugiau skiautelių turintys lapai. Augalas turi kelis plonus, šakotus stiebus. Prie stiebo esantys lapeliai be kotelių, triskiaučiai. Žolės žiedai pavieniai, ant ilgo kotelio, turi keturis vainiklapius, skaisčiai geltoni. Sidabražolės vaisius – lukštavaisis.

Augalas žydi vasarą, birželio–rugpjūčio mėnesiais, o vaisius subręsta liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Miškinė sidabražolė paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau nėra dažna. Ji mėgsta drėgmę, todėl gali būti aptinkama drėgnuose miškuose, drėgnose pievose, ganyklose, krūmynuose.

Veikliosios miškinės sidabražolės medžiagos: flavonoidai, eteriniai aliejai, dervos, rauginės medžiagos, termentolinė rūgštis, vaškai, elago ir galo rūgštys, fitosterolis, dažinės medžiagos, organinės medžiagos, mineralinės medžiagos, flobafenai, krakmolas.

Gydomosiomis savybėmis pasižyminti sidabražolė vartojama liaudies medicinoje. Ji tinka sergant virškinamojo trakto ligomis (slopina uždegiminius procesus, gydo viduriavimą), kvėpavimo sistemos ligomis (slopina kosulį, gydo anginą, plaučių tuberkuliozę), tinkama kraujavimams stabdyti (hemorojinių mazgų, gimdos, plaučių). Augalas efektyviai reguliuoja medžiagų apykaitą, todėl tinkamas gydyti cukrinį diabetą, nutukimą. Miškinė sidabražolė taip pat tinkama odos ligoms gydyti – egzemai, spuogams, žaizdoms, nudegimams; šlapimo takų infekcijoms slopinti.

Šio augalo preparatų nerekomenduojama vartoti nėščioms moterims, asmenims, sergantiems ūmiu nefritu, vidurių užkietėjimu bei tiems, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

Miškinės sidabražolės žolė. Vartojimas

Sidabražolė įtraukta į draužiamų rinkti augalų sąrašą, todėl prieš ją skinant reikia gauti leidimą.

Gydomiesiems preparatams ruošti tinkami miškinės sidabražolės šakniastiebiai. Juos geriausia rinkti rudenį ir pavasarį. Nupjautus šakniastiebius švariai nuplauti po šaltu vandeniu, susmulkinti ir šiek tiek pavytinti. Džiovinti reikia plačiai, plonai paskleidus, gerai vėdinamoje patalpoje arba specialiai tam skirtoje džiovyklėje. Džiovinimo temperatūra neturėtų viršyti 60 laipsnių Celsijaus (optimali temperatūra 40–45 laipsniai). Gerai sudžiovintas augalas būna tamsiai rudas, bekvapis. Tinkamai laikant sudžiovintą miškinę sidabražolę galima vartoti net 6 metus.

Sidabražolės nuoviro gaminimas: stikline verdančio vandens užpilti šaukštą džiovintos žaliavos, pavirti 20 minučių ir perkošti. Vartoti kelis kartus per dieną, po vieną šaukštą prieš valgį.
Nuoviras gali būti vartojamas ir išoriškai: skalauti burnai (stabdo dantenų kraujavimą, malšina uždegiminius procesus), dėti pavilgus ant pažeistos odos (spuoguotos, egzeminės).

Miškinės sidabražolės tepalo gaminimas: 100 gramų sviesto ir šaukštą smulkintų, džiovintų žolių pavirti kelias minutes, valandą palaikyti ir nukošti. Sustingusią masę uždaryti į sandarų indą. Tepalu galima tepti išsausėjusias ir suskeldėjusias rankas, kojas, lūpų kampučius.

Susiję straipsniai

Skaityti komentarus (0)

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *