10-čia ar daugiau metų pailgėjusi gyvenimo trukmė 15–17 proc. sumažino pamaldų lankomumą.
Ilgėjant gyvenimo trukmei, bažnyčioms teks pratintis prie didesnio žilaplaukių, o ne jaunesnių lankytojų skaičiaus. Tokia išvada gauta atlikus naują žmonių religinio aktyvumo analizę. Jos metu buvo pasitelkti ekonominiai metodai siekiant suprasti žmonių pasirinkimą eiti ar neiti į bažnyčią, taip pat įvertinta religijos dvasinė ir socialinė nauda atsižvelgiant į laiką, skirtą pamaldoms ir apeigoms.
"Tyrėjai išsiaiškino, kad bažnyčios lankymas ir savęs laikymas religingu mažėja ilgėjant gyvenimo trukmei."„Nustatėme, kad ilgesnė gyvenimo trukmė mažina laukiamą pomirtinio gyvenimo naudą ir slopina religingumą“, – pareiškė vienas iš tyrėjų Elissaios Papyrakis, dirbantis Rytų Anglijos universitete. Kitaip tariant, jauni žmonės, kurie tiki, kad gyvens ilgai, nesuka galvos dėl to, kas jiems nutiks po mirties, ir nemato jokio reikalo eiti į bažnyčią, mečetę ar šventyklą, kol pasensta ir pradeda galvoti apie mirtį. (Kito neseniai atlikto tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad kuo žmonės labiau sensta, tuo labiau tiki protingu kūrėju.)
Gyvenimas ir mirtis
Atliekant ekonominę analizę negalima įtraukti visų veiksnių, darančių žmones religingus, įskaitant galimą genetinį polinkį tikėti Dievą. Tačiau yra įrodymų, leidžiančių susieti gyvenimo trukmę ir sumažėjusį religinį aktyvumą. (Gyvenimo trukmė apibrėžiama taip: kiek metų gyvens šiandien gimęs žmogus vyraujant dabartinėms tendencijoms.)
E. Papyrakis ir jo kolegos rėmėsi „World Value Survey Dataset“ ir Pasaulio banko iš viso pasaulio surinktais duomenimis apie religingumą ir gyvenimo trukmę. Tyrėjai išsiaiškino, kad bažnyčios lankymas ir savęs laikymas religingu mažėja ilgėjant gyvenimo trukmei. 10 papildomų metų atitinka 8,4 proc. mažesnę tikimybę, kad žmonės save laikys religingais.
|
Kur mes benueitume, ką beveiktume, mūsų ausis pasiekia įvairūs muzikos garsai. Ir nesusimąstome, ar šie muzikos garsai veikia mūsų nuotaiką, darbingumą, sveikatą. Tik pastebime, kad dirbdami protinį darbą geriau susikaupiame tyloje ar grojant neįkyriai muzikai, kad sportuojant muzika prilygsta dopingui, norisi maršų ir ritmo, kad sėdus už automobilio vairo ranka siekia radijo imtuvo klavišų ir ieškoma populiari linksma melodija, kad norint nuraminti sielą meldžiamės bažnyčioje akustiškai skambant maldoms, giesmėms, vargonų pritarimui ir varpų gaudesiui. Plačiau: Kaip muzika veikia mūsų protinę veiklą? |
Taip pat 10 metų ilgesnė gyvenimo trukmė yra susijusi su15–17 proc. mažesniu religinių pamaldų lankymu. Šie skaičiai nepasikeitė net atsižvelgus į tokius veiksnius kaip pajamos, buvusios komunistinės šalys (jų gyventojai pasižymi mažesniu religingumu), katalikybės ar islamo dominavimas konkrečioje šalyje bei religinių įsitikinimų apie Dievą, dangų ir pragarą skirtumai.
Žemiška nauda
E. Papyrakis ir jo kolegos sakė, kad pastangų (išlaidų) ir gaunamos naudos santykiu paremti sprendimai gali paaiškinti, kodėl Jungtinėje Karalystėje (JK) oficialios religijos populiarumas mažėja jau 50 metų. Kalbant konkrečiai, vyresnio amžiaus JK piliečiai bažnyčioje lankosi daugiau nei dvigubai dažniau už jaunesnius suaugusiuosius, teigiama 2008 m. organizacijos „Christian Research“ atliktame tyrime. Jo metu buvo nustatyta, kad 26 proc. vyresnių nei 65 metai žmonių reguliariai lankosi pamaldose, palyginti su vos 11 proc. 16–44 amžiaus žmonių.
2010 m. „Gallup“ atliktos apklausos duomenimis, JAV bažnyčią lanko daugiau žmonių: 43 proc. amerikiečių į Dievo namus užsuka kartą ar beveik kartą per savaitę. Kita vertus, JAV, panašiai kaip ir JK, daugiau suolų bažnyčioje užima vyresnio amžiaus žmonės. Tyrimo metu buvo aptikta, kad 53 proc. vyresnių nei 65 metai amerikiečių reguliariai lankosi pamaldose, palyginti su 43 proc. 50–64 metų amžiaus žmonių ir 41 proc. – 30–49 metų amžiaus. Jaunesni žmonės reguliariai eina į bažnyčią (mečetę ar šventyklą) dar rečiau – tik 35 proc. 18–29 metų amžiaus grupėje.
E. Papyrakis sakė, kad bažnyčia galėtų pritraukti daugiau jaunesnių žmonių, pabrėždama žemiškąją, o ne dangiškąją religijos naudą.
„Ilgėjant gyvenimo trukmei, svarbu akcentuoti socioekonominę ir dvasinę naudą, pavyzdžiui, plėsti asmens socialinį ratą, veiklą bendruomenėje, gerinti dvasinį pasitenkinimą, teikti paramą ir pagalbą, užuot žadėjus neaiškų atpildą po mirties, – teigė jis. – Papildomi pranašumai gali atsverti ilgesnės gyvenimo trukmės daromą neigiamą įtaką religingumui ir sumažėjusį rūpinimąsi gyvenimu po mirties.“
Lithuanian