Grupė:
Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Šlapimo ir lytinių organų sistemai
Dirvinis asiūklis (lotyniškai Equisetum arvense) – asiūklinių šeimai priklausantis, žolinis, sporinis, ilgai gyvuojantis augalas. Jo šakniastiebis ilgas, giliai įsišaknijęs po žeme. Iš jo kasmet ima augti stiebai. Stiebai gali būti dviejų rūšių: vaisingi ir nevaisingi. Pavasariniai stiebai vaisingi, sultingi, gelsvai rudos spalvos, turi dantytas makštis ir sporines varputes, užauga iki 20 centimetrų aukščio. Sporos subręsta kovo–balandžio mėnesiais, o vasarą vietoj vaisingų stiebų užauga nevaisingi. Jie dvigubai aukštesni už pavasarinius stiebus, žalios spalvos, išsišakoję, nariuoti, turintys daugiabriaunes šakeles.
Lietuvoje dirvinis asiūklis plačiai paplitęs ir gerai žinomas kaip piktžolė. Jis mėgsta drėgnas, priesmėlio dirvas, todėl gali būti aptinkamas miškuose, pievose, laukuose.
Veikliosios dirvinio asiūklio medžiagos: beta karotenas, kartumynai, vitaminas C, įvairios mineralinės druskos ( kalcio, silicio), alkaloidai (paliustrinas, nikotinas), tanidai, flavonoidai, saponinas, dervos, organinės rūgštys (oksalo, obuolių, akonito).
Gydomosiomis savybėmis pasižymintis dirvinis asiūklis plačiai naudojamas liaudies medicinoje: šlapimo pūslės ir šlapimo takų uždegiminiams procesams bei širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti. Veikliosios asiūklio medžiagos naudingos jungiamajam ir kauliniam audiniui, kraujagyslių sienelėms. Asiūklis taip pat skatina kraujo krešėjimą, sutraukia kraujagysles, todėl yra tinkamas hemorojinių mazgų, nosies, gimdos kraujavimams gydyti.
Dirvinio asiūklio naudojimo kontraindikacijos: nėštumas ir žindymas, tinimai, pasireiškiantys dėl širdies ar inkstų veiklos nepakankamumo. Asiūklių nepatariama vartoti be pertraukos ilgiau nei 6 savaites.
Lithuanian