Antifosfolipidinis sindromas – tai autoimuninė liga, kurios metu kraujagyslėse formuojasi trombai ir krešuliai.
Ši liga gali pažeisti ir venas, taip sukeldama, pavyzdžiui, giliųjų venų trombozę, ir arterijas, taip sukeldama įvairių organų pažeidimus, kurių stiprumas ir apimtis priklauso nuo konkrečios pažeistos kraujagyslės. Antifosfolipidinis sindromas yra ypač pavojingas nėščiosioms, nes gali sukelti labai pavojingų komplikacijų, pavyzdžiui, persileidimą ar vaisiaus žūtį. Ši liga yra apibrėžiama, kaip autoimuninė, nes yra tikima, jog trombų formavimąsi sukelia paties organizmo imuninė sistema.
Šią teoriją patvirtina tai, kad sergančiųjų organizmuose aptinkama antiosfolipidinių autoantikūnų. Antikūnai yra baltymai, skirti organizmo apsaugai nuo svetimų organizmų. Autoimuninių ligų metu pasigaminę autoantikūnai ne tik neapsaugo organizmo nuo kenksmingų veiksnių, bet ir veikia prieš paties žmogaus audinius. Visgi antifosolipidinių autoantikūnų vaidmuo šios ligos išsivystyme nėra visai aiškus, nes jie randami ir iki 5% sveikų žmonių organizmuose.
Antifosfolipidinis sindromas gali būti skirstomas į pirminį ir antrinį.
Pirminiu jis laikomas tuomet, kai jo priežastis yra visiškai neaiški ir nežinoma.
Antrinis antifosfolipidinis sindromas būna susijęs su kokia nors kita žmogaus autoimunine liga (pavyzdžiui, sistemine raudonąja vilklige), jo vartotais vaistais (pavyzdžiui, hidralazinu, kvinidinu, fenitoinu ar kitais) ar persirgta infekcija, kuri galėjo išprovokuoti ligą (pavyzdžiui, sifiliu, hepatitu C, ŽIV, Laimo liga ir kitomis). Kai kurie žmonės, net ir turėdami antifosfolipidinių autoantikūnų, niekada nesuserga antifosfolipidiniu sindromu, ir neturi jokių simptomų.
Tačiau kai kurios būklės gali paskatinti simptomų atsiradimą. Tai: nėštumas, ilgas nejudėjimo periodas (pavyzdžiui, ilgas skrydis), operacinis gydymas, rūkymas, geriamosios kontraceptinės tabletės, aukšti cholesterolio ir trigliceidų rodikliai.