Rūgtis gyvatžolė

0
+0 -0


Grupė: Imuninei sistemai, Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Šlapimo ir lytinių organų sistemai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai

Rūgtis gyvatžolė (lotyniškai Polygonum bistorta) – dar gali būti vadinama paprastąja gyvatžole arba pieviniu rūgčiu. Tai rūgtinių šeimai priklausantis, daugiametis, iki 100 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Rūgtis turi tamsų (viduje raudoną), storą, trumpą, plonomis šakelėmis apaugusį ir susiraizgiusį (S formos) šakniastiebį.

Iš jo išauga lapų skrotelė. Viršutinėje pusėje lapai žali, o apatinėje pilkai melsvi, platūs, nusmailėjančiomis viršūnėmis ir banguotais krašteliais. Iš šakniastiebio išaugę lapai turi ilgus kotus ir yra didesni nei stiebiniai. Stiebo lapai auga ant trumpų kotelių, siauri ir pražanginiai. Patys stiebai būna pavieniai, vertikalūs, jų viršūnėse telkiasi cilindriškos varpos formos žiedynai. Žiedai šviesiai rožinės spalvos, o vaisius – rudas, smulkus riešutukas. Augalas žydi birželio–liepos mėnesiais, o sėklos subręsta rugpjūtį.

Rūgtis gyvatžolė dažniausiai paplitusi vakarinėje Lietuvos dalyje. Ji mėgsta rūgščius dirvožemius ir drėgnas vietas, todėl gali būti aptinkama pelkėse, pamiškėse, drėgnose pievose, paupiuose, paežerėse.

Veikliosios rūgties gyvatžolės medžiagos: vitaminas C, rauginės medžiagos, beta karotinas, cukrus, mineralinės druskos, flavonoidai (hiperozidas, rutinas), kalcis, katechinai, oksalatas, askorbo rūgštis, krakmolas.

Veikliųjų medžiagų turinti rūgtis gyvatžolė yra naudojama liaudies medicinoje. Ji pasižymi uždegimus slopinančiu, kraujagysles sutraukiančiu poveikiu, antibakterinėmis savybėmis, todėl yra puikiai tinkama kraujavimams stabdyti, uždegiminėms virškinamojo trakto ligoms ir šlapimo, tulžies pūslės uždegimams gydyti, taip pat viduriavimui stabdyti. Augalas pasižymi imuninę sistemą stiprinančiomis savybėmis.

Rūgties preparatų nerekomenduojama vartoti esant vidurių užkietėjimui ir infekcinės kilmės viduriavimui.

Rūgtis gyvatžolė. Vartojimas

Gydomiesiems preparatams ruošti yra renkami gyvatžolės šakniastiebiai. Juos kasti reikėtų rudenį arba pavasarį, iškasus nuvalyti nuo žemių, kruopščiai nuplauti šaltu vandeniu ir susmulkinti. Džiovinti gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba specialioje džiovyklėje. Optimali džiovinimo temperatūra – 40–60 laipsnių Celsijaus. Tinkamai sudžiovinti šakniastiebiai būna rausvi, nemalonaus, burną traukiančio skonio, bekvapiai.

Rekomenduojama žaliavą laikyti sandariai uždarytose talpose ir sudžiovintą suvartoti per 6 metus.

Gyvatžolės šakniastiebių nuoviro paruošimas: stikline drungno vandens užpilti 5 gramus džiovintų smulkintų šakniastiebių, pakaitinti pusvalandį, atvėsinti ir perkošti. Nuovirą vartoti 2–3 kartus per dieną, prieš valgį, po pusę stiklinės. Nuoviru taip pat galima skalauti burną (sergant gingivitu, stomatitu) ir plauti žaizdas, norint numalšinti uždegiminius procesus ir dezinfekuoti.

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *