Vaistiniai preparatai. Po maždaug 50 metų J. M. Charcotas ir W. Gowersas ieškojo vaistinių preparatų, kurie galėtų palengvinti ligos simptomus. Vienas iš J. M. Charcoto mokinių Leopoldas Ordensteinas aprašė vaistinės šunvyšnės (lot. Atropa belladonna) alkaloidų teigiamą poveikį žmonėms, sergantiems Parkinsono liga. Dabar žinoma, kad šis žolinis preparatas turi anticholinerginių savybių ir gali pakeisti cholinerginį ar dopaminerginį neuromediatorių balansą smegenyse, o tai yra vienas iš dabartinių ligos gydymo principų.
„Yra duomenų, kad J. M. Charcotas išbandė ir labai pavojingą, 1883 m. Rusijoje sukurtą nugaros smegenų tempimo sistemą.“ Vibracinės terapijos. Pats J. M. Charcotas ligoniams labiau mėgdavo skirti kitą žolinį preparatą – hiosciaminą, randamą šunvyšnėje, drignėje, durnaropėje. Tačiau, nepaisant šiokių tokių teigiamų vaistinių preparatų rezultatų, neurologijos profesorius tokiais gydymo metodais patenkintas nebuvo. Jis entuziastingai palaikė vibracinės kėdės terapiją, nes buvo ne kartą pastebėjęs, kad pacientams simptomai palengvėja pajodinėjus arkliu ar ilgesnį laiką važiuojant traukiniu.
Kitas J. M. Charcoto studentas Georgesas Gillesas de la Tourette’as, paskatintas savo mokytojo, sukonstravo savotišką šalmą, kuris sukelia smegenų vibraciją. Yra duomenų, kad J. M. Charcotas išbandė ir labai pavojingą, 1883 m. Rusijoje sukurtą nugaros smegenų tempimo sistemą. Tokio metodo naudojimas, be abejonės, kėlė labai didelę riziką žmogaus sveikatai.
1960-ieji – lūžis Parkinsono ligos gydyme
Iki XX a. vidurio efektyvus gydymas taip ir nebuvo surastas, o ligoniams buvo taikomi dar XIX a. pradžioje siūlyti, ne itin efektyvūs gydymo metodai. Didžiulis lūžis Parkinsono ligos gydyme įvyko tik 1960 m., kai Olehas Hornykiewiczius ir Herbertas Ehringeris atrado, kad žmogaus, sergančio šia liga, smegenyse smarkiai sumažėja neuromediatoriaus dopamino ir tai lemia ląstelių, esančių juodojoje smegenų medžiagoje (lot. substantia nigra), nykimą.
1961 m. O. Hornykiewiczius pirmą kartą pacientui, sergančiam Parkinsono liga, ryžosi skirti dopamino. Rezultatai buvo stulbinantys! „Pacientai, kurie negalėjo pasikelti iš lovos; pacientai, kurie negalėjo atsistoti iš sėdimos padėties; pacientai, kurie stovėdami negalėjo pradėti eiti, šiuos veiksmus lengvai atliko, gavę L-Dopa“, – rašė jis.
Nuo XX a. vidurio pasaulyje pradėjo kurtis nemažai organizacijų, kurios skatina Parkinsono ligos gydymo progresą. Viena didžiausių organizacijų yra Parkinsono ligos fondas Jungtinėse Amerikos Valstijose, įsikūrusi 1957 m. Verta paminėti ir Michaelo J. Foxo fondą, įkurtą garsaus aktoriaus M. J. Foxo, kuris susirgo Parkinsono liga, būdamas vos trisdešimties.
Tūkstančius metų Parkinsono liga atimdavo gyvenimo džiaugsmą ne tik iš pagyvenusių, bet neretai ir iš jaunų žmonių. Jamesas Parkinsonas, Jeanas-Martinas Charcotas, O. Hornykiewiczius – tai tik keli iš daugelio asmenų, kuriems turime būti dėkingi už milžinišką indėlį į klastingos Parkinsono ligos supratimą ir jos progresavimo stabdymą.
Taip pat skaitykite:
Vargina neuralginiai skausmai? Neurologė Ieva Sereikė pataria »
Parkinsono liga (simptomai, gydymas ir profilaktika) »
„Sveikatos įstaigos“. Tyrimų centrai »
Lithuanian