Neišsamių Parkinsono ligos aprašymų galima rasti itin senuose šaltiniuose, pavyzdžiui, senesniuose nei 3000 metų Indijos (čia Parkinsono liga buvo vadinama „Kampavata“) ir Kinijos senovės gydytojų raštuose. Maždaug 175-aisiais mūsų eros metais romėnų gydytojas Claudius Aelius Galenus aprašė ligą, kurią įvardijo „drebančiu paralyžiumi“. Taigi šįkart gilinsimės į sudėtingos Parkinsono ligos istoriją ir nuveiktus darbus kovoje su nerimą keliančia diagnoze.
1680 m. Nyderlandų tyrinėtojas Franciscus de la Boe Sylvius aprašė ligonius, kuriems pasireiškė Parkinsono ligai būdingas ramybės tremoras (nevalingas galūnės drebėjimas ramybės būsenoje). 1768 m. prancūzų gydytojas ir botanikas François Boissier de Sauvages de Lacroix aprašė keletą pacientų, kurie skundėsi simptomais, panašiais į Parkinosno ligą. O kas buvo nuveikta vėliau?..
Jameso Parkinsono „Esė apie drebantį paralyžių“
Jamesas Parkinsonas buvo vaistininko ir chirurgo Johno Parkinsono sūnus. Jis gimė 1755 m. Londone. Vaikinas sekė tėvo pėdomis ir jo vardas 1784 m. atsirado Londono chirurgų sąraše. Jamesas neapsiribojo vien medicina, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, taip pat turėjo aistrą paleontologijai. Mediko gyvenimą XVIII a. pabaigoje Jamesas Parkinsonas kurį laiką buvo iškeitęs į aktyvaus visuomenės veikėjo vaidmenį. Tik XVIII–XIX a. sandūroje vaikinas vėl ėmėsi gydytojo darbo, parašė nemažai publikacijų, įskaitant pirmąją publikaciją anglų kalba apie peritonitą (pilvaplėvės uždegimą), atsirandantį po gangreninio apendicito.
Pati svarbiausia J. Parkinsono publikacija, kuri jo vardą visam laikui įrašė į medicinos istoriją, buvo 1817 m. parašyta „Esė apie drebantį paralyžių“ – tai pirmasis išsamus Parkinsono ligos aprašymas. Šiame veikale J. Parkinsonas aprašė 6 gydytus pacientus, taip pat 3 atvejus, pastebėtus Londono gatvėse, ir vieną atvejį, matytą tik iš toli. Visiems aprašytiems pacientams pasireiškė tipiški simptomai, būdingi Parkinsono ligai:
- galūnių drebėjimas (tremoras),
- raumenų silpnumas,
- pakitusi eisena.
Praėjus 50 metų – papildomos žinios ir nauji tyrimai
Garsus prancūzų neurologijos profesorius Jeanas-Martinas Charcotas praėjus daugiau nei 50 metų šią ligą apibūdino išsamiau – prie ligai būdingų simptomų jis pridėjo rigidiškumą (sustingimą, atsiradusį dėl raumenų įtemptumo) ir akineziją (nejudrumą, nesugebėjimą judėti). Liga dabartinį savo pavadinimą gavo 1877 m., kuomet tas pats J. M. Charcotas taip ligą pavadino Jameso Parkinsono garbei.
Devintajame XIX a. dešimtmetyje Londone dirbęs neurologas Williamas Richardas Gowersas parašė didelę studiją, kurioje buvo pateikti Parkinsono ligos demografiniai rodikliai. W. R. Gowersas padarė išvadą, kad šia neurologine liga šiek tiek dažniau serga vyrai. Įdomu tai, kad W. Gowersas garsėja vaizdingais ligų aprašymais – Parkinsono ligos sukeltą pirštų tremorą neurologas palygino su rytietiškų būgnų mušimu: „Pirštų judesiai ties metakarpofalanginiais sąnariais primena rytiečių pirštų judesius, šiems mušant savo mažyčius būgnelius.“
XIX a. ieškota būdų, kaip sumažinti Parkinsono ligos progresavimą
Eksperimentai. Kaip žinia, šis sunkus neurologinis susirgimas nėra išgydomas, tačiau siūlymų, kaip stabdyti ligos progresavimą pateikė ir pats J. Parkinsonas. Jis siūlė pacientui nuleisti kraują iš kaklo venų, o vėliau ant odos sukelti pūslelių ir į jų vidų įkišti kamščiamedžio žievės, kad pūslelės „tinkamai supūliuotų“. J. Parkinsono manymu, toks metodas turėjo sumažinti uždegiminį atsaką ir kraujo spaudimą į smegenis ir taip palengvinti ligos simptomus. Deja, šis metodas gerų rezultatų nedavė.
Lithuanian