Daltonizmo korekcija yra visuma priemonių ir veiksmų, kurių imamasi siekiant daltonizmą turintį asmenį kuo labiau priartinti prie „sveikos“ spalvinės regos. Siaurąja prasme medicininėje literatūroje daltonizmu vadinami tik žalios ir raudonos spalvų skyrimo sutrikimai, nulemti tam tikrų X chromosomoje esančių genų. Plačiąja prasme šiuo terminu įvardijami visi įgimti ir įgyti spalvinės regos sutrikimai. Šiame straipsnyje daltonizmo terminą naudosime plačiąja prasme.
Kiekvienas spalvas matome kitaip
~4,5% visų žmonių turi vienokį ar kitokį spalvų skyrimo sutrikimą, o spalvas skirtingai matome visi – vieni vienas geriau, kiti kitas blogiau. Dėl to klausimai, susiję su daltonizmo korekcija, yra labai ginčytini.
Įgimti spalvų skyrimo sutrikimai dažniausiai būna nulemti genetiškai arba vaisiaus akių, regos nervų ar smegenų pažaidų dar iki gimimo. Šiuos yra sunku atskirti nuo įgytų ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo, pvz.: dėl smegenų traumos ar tinklainės pažeidimo ryškia UV šviesa.
Įgyti spalvų skyrimo sutrikimai išsivysto gyvenimo eigoje. Spalvinis regėjimas gali trikti sergant cukriniu diabetu, išsėtine skleroze, trūkstant vitamino A ir daugeliu kitų ligų ar po akių ir galvos traumų.
Korekcijos būdai
Šiandien daltonizmas dar neišgydomas. Būdai, kuriais būtų galima tinklainėje užauginti trūkstamus spalvų skyrimui reikalingus kūgelius ar atstatyti nervinius takus, vis dar yra ankstyvose bandymų stadijose.
Visi daltonizmo korekcijos būdai yra paremti ne mėginimais pagerinti matymą (padidinti spalvų skaičių), o pagerinti suvokimą apie tai, kas yra matoma. Juos būtų galima suskirstyti į dvi dideles grupes.
Pirma – mažiau blaškytis. Blaškančioje aplinkoje susikaupti sunku bet kuriam žmogui. Daltonizmą turintis žmogus dar turi nuolatos galvoti apie tai, ar jis nepraleidžia kažko, ką mato kiti. Taip koreguojant daltonizmą stengiamasi aplinkoje sumažinti ryškių šviesos atspindžių ir blyksnių kiekį, parenkami poliarizuoti akiniai.
Daugybė kasdienių dalykų spalvų yra pritaikyta „įprastam“ spalvų skyrimui. Pavyzdžiui, daltonizmą turinčiam vaikui gali būti patogiau rašyti ant geltono popieriaus nei ant balto. Ne visi mokytojai gali toleruoti tokius ir panašius dalykus, todėl tėvai turi pasikalbėti su mokytojais ir paaiškinti apie vaiko būklę.
Antra – išmokti. Kiekvienas daltonikas koreguoja savo sutrikimą nuo pat gimimo ar nuo daltonizmo atsiradimo. Raudona šviesoforo spalva reiškia „stop“, bet daltonikui tą gali reikšti tiesiog deganti viršutinė šviesoforo lemputė. Nesunokusios braškės yra žalios, bet daltonikui tokios braškės yra kitokios paviršiaus tekstūros ir kvapo.
Net ir praktiškai visiškai spalvų neskiriantis daltonikas gali būti taip gerai koregavęs daltonizmą kitų pojūčių išlavinimu, jog apie savo turimą būklę gali sužinoti tik vėliau gyvenimo eigoje arba nesužinoti išvis.
…O gal yra ir trečias būdas? Trečia – apgauti. Būdai buvo du. O štai ir trečias, šiek tiek sukčiaujantis daltonizmo koregavimo būdas. Jis atsirado kaip metodas apgauti spalvų tikrinimo testus, norint įsidarbinti ar pradėti mokytis ten, kur daltonikai nėra priimami. Šio būdo esmė yra dviejų specialių skirtingų spalvų kontaktinių lęšių nešiojimas – tokiu būdu kiekvienai akiai apribojami skirtingų spalvų matymai, o smegenys stengiasi išanalizuoti, ką jos mato. Metodas turi kelis trūkumus – pirmiausia, jis negalimas ilgam laikui, nes nešiojant šiuos lęšius ilgai ar nuolatos smegenys prisitaiko, antra, daugumą jį bandančių žmonių šis būdas itin vargina ir, jų teigimu, iškreipia daiktų formas. Vis dėlto yra daltonikų, naudojančių šį metodą daltonizmo korekcijai, kai mano, jog to reikia, ir skundų neturi.
Kada daltonizmą koreguoti?
Kryptingai imtis daltonizmo korekcijos reikia tik tada, kai jis trukdo gyvenimui. Šis sutrikimas, ypač nulemtas genetiškai, tėra regėjimo variacija ir visas jo tarimas „blogumas“ yra tame, kad taip nemato dauguma žmonių. Nematydamas kažko, ką mato visi, daltonizmą turintis žmogus taip pat gali matyti tai, ką mato ne visi. Ir išnaudoti tai mene, moksle ar tiesiog linksmai papasakoti draugams.
Lithuanian