Senbuve Prancūzijoje savęs laikyti toli gražu negaliu – pusmetis čia prabėgo kaip akimirka. Kita vertus, pusmetis buvo kupinas minčių, įspūdžių ir įžvalgų, kuriomis nusprendžiau pasidalinti keliuose straipsniuose apie prancūziško gyvenimo ypatumus. Pirmasis apie tai, kaip lietuviškas skrandis susidraugavo su Prancūzijos virtuvės ypatumais.
Universiteto restoranas tikriausiai nėra tinkamiausia vieta pradėti pasakoti apie prancūzų virtuvės ypatumus. Visgi, turint galvoje, kad universitetas Prancūzijoje, netgi pačioje jos širdyje, Paryžiuje, labai toli prašauti tikriausiai negalima. Negalima dar ir dėl to, kad nepaisant to, jog maždaug pusė universiteto darbuotojų ir studentų yra kitataučiai ir virtuvės subtilybės yra derinamos prie jų, kita pusė, kasdien pietaujanti kartu, yra grynakraujai prancūzai. Taip, tie prancūzai, kurie didžiuojasi savo kultūra ir, žinoma, kaip neatsiejama tos kultūros dalimi, savo virtuve.
Naivu tikėtis, kad tai, ką ragaujame kasdien rinkdamiesi vadinamuosius „dienos pietus“ tikrai atspindės prancūziškos virtuvės subtilybes, tačiau nuvertinti šios aplinkos taipogi negalima. Taigi.
Pietūs čia standartiškai vidudienį. Ir netrunka jie ilgiau nei iki dviejų – nespėjusiems tenka ieškoti greito maisto alternatyvų. Nerekomenduotina. Nes labai neprancūziška. Tiek valgyti greitai paruošiamą maistą, tiek ir skubėti pietaujant.
" 2014 m. kiekvienas prancūzas vidutiniškai suvartojo 101 kg mėsos"Čia pat prisimenu nepasiskundusi mane labiausiai šokiravusiu dalyku – milžiniškame pastate, kuriame gyvenu kartu su dar keliais šimtais studentų, nei su žiburiu nerastumėte net vienintelės virtuvės. „O kam?“, – paklausė valdytoja, – „juk turite restoraną“. Mano lietuviškam skrandžiui, pratusiam prie mamos ir močiutės patiekalų, ši mintis nepasirodė itin viliojanti. Nors, kaip ten sakoma? Gyveni Prancūzijoje, valgyk kruasanus.
Taigi, nenutolkime nuo temos. Prancūziškus, net ir universiteto restorano, pietus sudaro bent trys patiekalai. Taip norėtųsi sriubos. Visgi, nors prancūzai garsėja savo žymiąja prancūziška svogūnų sriuba (angl. french onion soup), iš tiesų sriuba nėra pirmasis jų pasirinkimas. Lietuviškam skrandžiui, įpratusiam ko ne kasdien mėgautis karšta sriuba, šis faktas ne ypač prie širdies. Pirmasis patiekalas daug dažniau yra salotos su pasirinktu užpilu, ir, žinoma, duona.
Taigi, apie duoną (pranc. pain, baguette). Iki šiol maniau, kad tai tik įsisenėjęs stereotipas, tačiau smarkiai klydau. Prancūzai negali be duonos nei dienos. Ir tai sakydama absoliučiai neperdedu. Duona yra pirmasis dalykas, kurio restorane sulauksite dar prieš užsisakydami. O tada prašysite dar ir dar. Ir jums neš. Duona, šviežiai kepta duona, yra tai, dėl ko netgi sekmadienio rytais Paryžiuje dirba visos kepyklėlės (pranc. boulangerie, pattiserie). Ir tai, dėl ko prancūzai netgi sekmadieniais netingi anksti keltis. Ir tai, ką jau kuris laikas privalomai įtraukiu į savo kasdienius pietus. Net jei atlaušiu tik mažytį gabalėlį, pietums nepasiėmusi duonos aplinkinių būčiau nužvelgta keistai.
|
Daugybę grožio problemų galite išspręsti tiesiog rinkdamiesi tinkamą maistą. Būtent – teisinga mityba ne tik padailina liemenį ir pagerina imuninės sistemos veiklą, bet ir puoselėja išvaizdą: lygina raukšles, suteikia spindesio plaukams, sustiprina nagus. „Mityba turi tiesioginės įtakos išvaizdai – kaip atrodote kasdien ir kaip Jus veikia senėjimo procesas“, – teigia medicinos mokslų daktaras Joshua Zeichneris. Anot gydytojo, būtų išmintinga susidaryti mitybos planą, kuriame pakaktų sveikai odai ir plaukams reikalingų elementų – maistinių medžiagų, mineralų, riebalų rūgščių ir antioksidantų, saugančių organizmą nuo žalingo aplinkos poveikio. Taigi pasiruoškite komplimentų lavinai ir pirkinių krepšelį papildykite jaunystę puoselėjančiais produktais. Plačiau: 10 maisto produktų jaunystei išsaugoti |
Antrasis patiekalas dažniausiai mėsa arba žuvis, patiekiama kartu su dideliu kiekiu daržovių. Tiesa, pastebėtina, kad šaltuoju metų laiku daržovės beveik visada būna troškintos, o ne šviežios. Ir, koks malonumas, jų visada daug. Paguoda man, ne itin didelei mėsos mėgėjai. Tie, kurie iki šiol užtikrintai tvirtina, kad lietuviai yra didžiausi mėsėdžiai, dabar turėtų nuleisti akis. Prancūzai savo virtuvės be mėsos neįsivaizduoja. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2014 m. kiekvienas prancūzas vidutiniškai suvartojo 101 kg mėsos (palyginimui – JAV gyventojams teko 125 kg, o Japonijos – 40 kg mėsos per metus). Neabejotinai prie tokių skaičių prisidėjo ir studentiškas apetitas.
Trečiasis patiekalas tikriausiai turėtų būti desertas? Kartais. Visgi šalyje, garsėjančioje sūriais, visiškai normalu pietus ar vakarienę užbaigti keliais gabalėliais Brie ar Comte. Suskaičiuojama apie penki šimtai prancūziško sūrio rūšių, ir kiekvienas regionas turi bent vieną sau būdingą. Jo pilna visur. Jo daug ir jis sąlyginai pigus. Gal ne tiek pigus, kiek prieinamas visiems pagal skonį ir kišenę. Populiarieji ir visame pasaulyje žinomi Camembert ar Roquefort dažniau ragaujami kaip užkandžiai prie vyno, kai tuo tarpu desertui pirmenybė teikiama kietesniems (pavyzdžiui, Goudos tipo) sūriams.
Ironiška tai, kad šalyje, kurioje dauguma gyventojų yra ko ne priklausomi nuo sūrio, sutikau labai daug laktozės netoleruojančių žmonių. Viena iš jų, kolegė Veronika, italė, gyvenanti Paryžiuje penkerius metus, teigia vis dar neišmokusi prancūziškai maitintis. „Laktozės netoleravimas gyvenant Prancūzijoje yra tiesiog siaubingai nepatogus. Dėl šios problemos turiu atsisakyti daugybės patiekalų, dažnai negaliu pietauti kartu su kolegomis, nes užsakyti pietūs man tiesiog netinkami“. Ir kalbame mes ne tik apie sūrius. Ne mažiau nei sūrį prancūzai dievina ir sviestą. Jo galima rasti daugumoje kepinių ir padažų. Jis tepamas ant duonos prie daugumos patiekalų. Tad šioje vietoje netgi pažodžiui tiktų posakis „sviestas sviestuotas“.
Galiausiai, baigiant kalbą apie pietus, jei po sūrio pritrūks kažko saldaus, pasirinktinas desertas. Tiesa, pyragėlius ir tortus prancūzai mieliau renkasi ypatingoms progoms, tuo tarpu pietų metu pirmenybę teikia šviežiems ar konservuotiems vaisiams. Aš, nebūdama milžiniška sūrio mėgėja ir tebesvajodama apie lietuvišką varškytę ir jogurtus, desertui dažniau renkuosi natūralų jogurtą su konservuotais vaisiais.
Suvalgiusi paskutinius pietų likučius, pažvelgiu į laikrodį. Pietavome valandą. Kaip visuomet, nieko labai ypatingo. Valanda malonumo bendraujant, ragaujant, patiriant. Prancūziška. Ir pamažu vis labiau sava.
Neneigsiu, vis dar sunku yra įprasti neužkandžiauti tarp trijų pagrindinių valgymų (viena pirmųjų taisyklių, išmoktų čia), skrandis dėl to karts nuo karto tebepyksta. Dar sunku priprasti gyventi be sriubos. Ypač šaltuoju metų laiku, už lango pliaupiant lietui ir aplink tvyrant drėgmei. Kita vertus, dievinu dažnai perdėtai didelius prancūziškus daržovių garnyrus. Šviežias jūros gėrybes, kurių karts nuo karto tenka paskanauti Paryžiuje.
Tiesa, iki šiol pats skaniausias patiekalas, ragautas čia – sūrio suflė. Daugybė įvairiausių pieno produktų meistriškai sujungtų į nepamirštamo skonio derinį. Tyliai pasidžiaugiu, kad puikiausiai toleruoju laktozę ir jau planuoju kaip atlikusi dienos darbus vakarienės lėtai skubėsiu į savo mylimą restoraną Lotynų kvartale…
Lithuanian