Šizofrenija – tai rimtų psichinių ligų grupė, kurių metu žmonės suvokia ir interpretuoja realybę kitaip nei kiti asmenys. Sergantiesiems šia liga gali atrodyti, jog aplinkiniai nori juos sužaloti, jie gali girdėti nesamus balsus, kalbėti nesuvokiamus dalykus. Nėra žinoma, kas tiksliai sukelia šizofreniją. Manoma, kad tai galėtų būti kelių veiksnių rezultatas, pavyzdžiui, genetinio polinkio ir aplinkos įtakos. Atrasta, kad sergant šia liga pakinta kai kurie smegenų biocheminiai procesai, kuriuose dalyvauja neurotransmiteriai, dopaminas ir glutamatas. Neurotransmiteriai – tai medžiagos, reikalingos smegenų aktyvumui ir impulsų sklidimui užtikrinti. Nėra aišku, kodėl šie pokyčiai įvyksta, tačiau šizofrenija sergančių ir sveikų asmenų smegenų skirtumai leidžia daryti prielaidą, jog šizofrenija – smegenų liga. Buvo nustatyti rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti šizofrenija. Tai: buvę šizofrenijos atvejai šeimoje, kontaktas su virusais, toksinais arba mitybos nepakankamumas vystymosi motinos gimdoje metu, įtemptas gyvenimo būdas, psichoaktyvių medžiagų vartojimas paauglystėje ir jauname suaugusiųjų amžiuje.
Šizofrenija
Šizofrenija. Simptomai
Šizofrenijos simptomai paprastai būna skirstomi į teigiamus, neigiamus ir kognityvinius. Teigiami (pozityvūs) simptomai – tai ligos pasireiškimas perteklinėmis ar iškreiptomis žmogaus funkcijomis. Teigiamiems simptomams priklauso: deliuzijos, haliucinacijos, kalbėjimo sutrikimai, elgesio sutrikimai. Deliuzijos yra įsitikinimai, paremti išgalvotais dalykais ir neteisinga išgyvenimų interpretacija. Tai pats dažniausias šizofrenijos pasireiškimo būdas. Haliucinacijos pasireiškia nesamų dalykų girdėjimu arba matymu, tačiau gali būti ir kitų jutimų haliucinacijos. Kalbos sutrikimams priklauso negalėjimas pasakyti ar suformuluoti sakinio, minties nutrūkimas viduryje sakinio, tarpusavyje nesusijusių žodžių vartojimas kartu. Elgesio sutrikimai gali pasireikšti labai įvairiai, pavyzdžiui, vaikišku elgesiu.
Neigiami (negatyvūs) simptomai – tai kai kurių normalių žmogaus funkcijų dalinis arba visiškas praradimas. Šiems simptomams priklauso: susidomėjimo kasdiene veikla praradimas, sumažėjęs emocijų demonstravimas, negalėjimas planuoti savo veiksmų, socialinė atskirtis, asmeninės higienos nesilaikymas, motyvacijos praradimas.
Kognityviniams simptomams priklauso ligos požymiai, susiję su gebėjimu mąstyti, atmintimi ir dėmesiu. Šiems simptomams priklauso: negalėjimas susikaupti, atminties sutrikimai, negalėjimas suprasti kai kurios informacijos. Šie požymiai yra labai svarbūs kasdieniame gyvenime, todėl greitai jį sutrikdo.
Paaugliams, sergantiems šizofrenija, būdingi truputį kitokie požymiai nei suaugusiems. Jie būna labiau linkę atsiskirti nuo šeimos ir draugų, ima prastai mokytis, sutrinka jų miegas, tampa labai dirglūs. Jiems, rečiau nei suaugusiems, pasireiškia deliuzijos ir vaizdinės haliucinacijos.
Šizofrenija. Ligos eiga
Paprastai šizofrenija prasideda tarp 16 ir 30 metų. Vyrams liga paprastai pasireiškia anksčiau: paauglystėje ar trečiajame gyvenimo dešimtmetyje. Moterims dažniausiai ši liga prasideda tarp 20–35 metų. Tik labai retais atvejais šizofrenija yra diagnozuojama vaikams ar asmenims virš 45 metų amžiaus. Ligos eiga gali būti skirstoma į keturias fazes. Pirmoji fazė yra ligos prodromas. Pradžioje šizofrenijos simptomai būna neryškūs, jų lengva nepastebėti. Neretai liga prasideda nerimo sutrikimais, depresija, pykčio protrūkiais. Ši fazė gali trukti dienas, mėnesius ar metus. Antroji fazė yra vadinama aktyvia arba ūmia. Jos metu prasideda teigiami simptomai, pavyzdžiui, haliucinacijos. Simptomai vystosi pamažu arba staigiai. Ši fazė paprastai trunka 4–8 savaites. Trečioji fazė yra vadinama remisija. Neretai išsivysčius šizofrenijos simptomams, po kurio laiko pacientui pagerėja. Toks pagerėjimas trunka neilgai, nes po kiek laiko prasideda ketvirtoji ligos fazė – atkrytis. Jo metu simptomai vėl grįžta. Paprastai sergant šizofrenija, per 5 ar 10 metų nusistovi tam tikras ligos cikliškumas: būklė tai pagerėja (remisija), tai vėl pablogėja (atkrytis). Paprastai kiekvieno ciklo metu teigiami simptomai silpsta, o neigiami stiprėja. Kartais, bėgant laikui, remisijų trukmė ilgėja, o kartais simptomai ir visai išnyksta.
Šizofrenija. Diagnostika
Diagnozuojant šizofreniją labai svarbu pacientą pilnai ištirti, norint atmesti somatines (kūno) ligas, psichoaktyvių medžiagų vartojimą, kitas psichines būkles ir ligas. Atliekamas pilnas fizinis ištyrimas, pagrindiniai laboratoriniai ir vaizduojamieji tyrimai, tuomet pacientas ištiriamas psichologiškai. Tam, kad būtų galima diagnozuoti šizofreniją, pacientas turi turėti bent jau du simptomus iš šių: deliuzijos, haliucinacijos, kalbos arba elgesio sutrikimai, neigiamų simptomų buvimas bent jau du mėnesius. Taip pat žmogaus kasdienė veikla turi būti sutrikdyta jo būklės. Šie požymiai turėtų trukti bent jau šešis mėnesius.
Šizofrenija. Gydymas
Šizofrenija yra lėtinė liga, kurios gydymas būna ilgas ir neretai trunka visą likusį gyvenimą. Paprastai gydymas susidaro iš vaistų vartojimo ir psichosocialinės terapijos. Paūmėjimo periodais pacientai neretai hospitalizuojami. Pacientai, sergantys šizofrenija, gydomi tipiniais arba atipiniais antipsichotikais. Jeigu jie atsisako juos vartoti tabletėmis, kartais tenka juos leistį į veną. Jeigu pacientai labai neramūs, gali būti skiriami raminamieji vaistai. Šizofrenija sergančius asmenis būtina integruoti į visuomenę, mokyti rūpintis savimi, skatinti bendrauti su šeima, vykti į reabilitacijas.
Šizofrenija. Profilaktika
Nėra užtikrinto būdo apsisaugoti nuo šizofrenijos. Tačiau labai svarbu ją kuo anksčiau diagnozuoti ir pradėti gydymą. Daug mokslininkų dirba tam, kad atrastų šios ligos priežastis ir efektyvų gydymą. Asmenys, turintys šizofrenijos rizikos veiksnius, turėtų stengtis jų atsikratyti: nevartoti nelegalių narkotinių medžiagų, vengti įtampos ir streso, pakankamai ilsėtis.
Lithuanian