Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas – tai vieni dažniausių aritmijų tipų, pasireiškiančių itin dažnais ir nereguliariais prieširdžių susitraukimais. Širdžiai dirbant normaliai, kiekvieną jos susitraukimą nulemia laidžiosios sistemos veikla. Laidžioji sistema – tai pluoštai elektriniams impulsams laidžių skaidulų, kuriose kyla ir kuriais plinta impulsas širdžiai susitraukti. Sveikoje širdyje susitraukimai vyksta organizuotai. Prieširdžių virpėjimo metu impulsas širdžiai susitraukti kyla dažnu, bet nevienodu ritmu, o prieširdžių raumens skaidulos susitraukia nestipriai (nepilnavertiškai). Skilveliai impulsą susitraukti gauna netaisyklingais tarpais. Prieširdžių plazdėjimas apibūdinamas kaip reguliarūs, bet itin dažni prieširdžių susitraukimai (200-400k/min), o skilvelius pasiekia ne visos jaudinimo bangos. Abiejų šių būklių priežastys gali būti panašios: aukštas kraujo spaudimas, miokardo infarktas, širdies vožtuvų ligos ar anomalijos, įgimtos širdies ydos, skydliaukės hiperfunkcija ar kiti metabolizmo sutrikimai, stimuliuojančių medžiagų vartojimas (kai kurie vaistai, kofeinas, tabakas, alkoholis), kai kurios plaučių ligos, pavyzdžiui, emfizema, buvusios širdies operacijos, virusinės infekcijos, stresas ir įtampa, miego apnėja. Ne visuomet pavyksta nustatyti, kas sukėlė prieširdžių virpėjimą arba plazdėjimą, todėl kartais priežastys lieka nežinomos. Teigiama, jog vyresnis amžius, širdies ligos, aukštas kraujo spaudimas, įvairios lėtinės ligos, alkoholio vartojimas, paveldėtas polinkis gali būti rizikos veiksniais, didinančiais prieširdžių virpėjimo arba plazdėjimo išsivystymo tikimybę.
Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas
Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas. Simptomai
Kai kurie žmonės, patiriantys prieširdžių virpėjimą arba plazdėjimą, niekada nepajunta jokių simptomų. Jie gali net nežinoti apie šią savo būklę. Žmonės, patiriantys simptomus, gali skųstis: širdies palpitacijomis (stipriais ar neritmingais plakimais), žemu kraujo spaudimu, silpnumu, galvos svaigimu, dusuliu, krūtinės skausmu.
Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas. Ligos eiga
Ligos eiga labai priklauso nuo ją sukėlusių priežasčių. Paprastai prieširdžių virpėjimas arba plazdėjimas gali būti skirstomas į paroksizminį arba lėtinį. Paroksmizminis virpėjimas arba plazdėjimas prasideda labai staiga, dažniausiai be jokių aiškių priežasčių, paprastai trunka neilgai (kelias minutes ar valandas), ir praeina savaime. Lėtinis virpėjimas arba plazdėjimas – tai nuolatinis širdies ritmo sutrikimas. Retais atvejais šios aritmijos gali komplikuotis kitomis būklėmis ir sutrikimais: miokardo infarktu arba širdies nepakankamumu.
Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas. Diagnostika
Dažniausiai prieširdžių virpėjimas arba plazdėjimas diagnozuojamas tada, kai pacientas kreipiasi į gydytoją dėl jį kamuojančių simptomų arba kai gydytojas išgirsta aritmiją auskultuodamas pacientą profilaktinės ar kitos apžiūros metu. Diagnozės patvirtinimui reikia atlikti kai kuriuos tyrimus. Pirmiausia atliekama elektrokardiograma (EKG). Joje galima stebėti elektrinius širdies reiškinius, ritmo sutrikimus, širdies raumens nusilpimą. Jei šis tyrimas pasirodo nepakankamai informatyvus, kartais papildomai atliekamas Holterio monitoravimas. Jis atliekamas naudojant nedidelį, nešiojamą EKG registruojantį aparatą, kuris fiksuoja žmogaus širdies elektrinius reiškinius vieną ar kelias paras. Atlikus rentgenogramą, tiriamas širdies dydis ir forma. Tiriant širdį ultragarsu (echokardiografija), galima aptikti širdies padidėjimą, susilpnėjusią funkciją, vožtuvų problemas, skystį aplink širdį. Atlikus kraujo tyrimą, galima nustatyti arba atmesti galimą aritmijos priežastį, pavyzdžiui, skydliaukės patologiją.
Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas. Gydymas
Gydant prieširdžių virpėjimą arba plazdėjimą labai svarbu žinoti juos sukėlusias priežastis. Dažniausiai gydant pakanka pašalinti priežastį, ir aritmija išnyksta savaime. Šiuo tikslu gali reikėti atlikti papildomus tyrimus. Jeigu ritmas neatsistato arba net nėra žinoma jo sutrikimo priežastis, pacientą reikia gydyti. Svarbiausi uždaviniai gydant yra ritmo atstatymas ir kraujo krešulių susidarymo prevencija. Krešuliai gali susidaryti pačioje širdyje, kai, sutrikus normaliai kraujotakai, kraujas širdyje užsistovi. Ritmą galima atstatyti vaistais arba atliekant kardioversiją specialiu prietaisu. Atstačius ritmą rekomenduojama vartoti antiaritminius vaistus. Krešulių susidarymo profilaktikai turėtų būti skiriami kraują skystinantys ar krešėjimą slopinantys vaistai. Kartais pacientams atliekamos sudėtingos procedūros, kurių metu stengiamasi atkurti normalų elektrinių impulsų sklidimą širdyje.
Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas. Profilaktika
Prieširdžių virpėjimo ir plazdėjimo profilaktikos tikslais rekomenduojama vengti rizikos veiksnų, didinančių šių aritmijų išsivystymo tikimybę. Patariama nevartoti kofeino, alkoholinių gėrimų, atsargiai vartoti bet kokius vaistus, visuomet pasitarti su gydytoju.
Lithuanian