Kineziterapijos svarba vaikams, sergantiems Dauno sindromu

Sausio 23, 2014
+3
+3 -0

Gimus vaikui, turinčiam Dauno sindromą, tėvams labai sunku prisitaikyti prie naujos, nelauktos situacijos. Iš karto pradedama ieškoti geriausių specialistų, galinčių padėti jų vaikui. Sulaukę pasiūlymo kreiptis į kineziterapeutą, tėvai dažnai reaguoja gana skeptiškai. Kodėl kineziterapija? Ar vaikas, sergantis Dauno sindromu, nepradeda vaikščioti ir bėgioti kaip ir bet kuris kitas vaikas?

Atsakant į klausimą, galima su tėvais sutikti tik iš dalies. Taip, jų vaikas išmoks vaikščioti, bėgioti ir šokinėti. Vis dėlto mokymosi procesas užtruks kiek ilgiau nei sveiko vaiko. Paprastai vaikai pradeda vaikščioti apie 12 savo gyvenimo mėnesį, o vaikai, sergantys Dauno sindromu, pradeda vaikščioti apie 24 mėnesį.

Kineziterapijos tikslas nėra pagreitinti procesą, per kurį vaikas, turintis Dauno sindromą, pradeda sėdėti, stovėti, vaikščioti ir panašiai. Padedant kineziterapeutui ar be jo, vaikas vis tiek pradės vaikščioti tik apie 24 mėnesį. Tačiau kineziterapija gali padėti išvengti veiksnių, kurie formuoja blogus kompensacinius judėjimo modelius.

Veiksniai, sukeliantys judėjimo problemų

  1. Hipotonija. Vaikams, sergantiems Dauno sindromu, pasireiškia hipotonija – raumenų įtampos sumažėjimas jiems besiilsint. Raumenų toniškumą kontroliuoja smegenys. Hipo reiškia, kad tonas yra sumažėjęs. Tai lengviausia pastebėti, kai vaikai, turintys Dauno sindromą, yra dar kūdikiai.

    Vaikelį paėmus ant rankų, jaučiama, jog jis tarsi „sukritęs“ ar būtų skudurinė lėlė. Jei paguldytumėte kūdikį ant nugaros, jo galva pasisuktų į šoną, rankos nuslystų nuo kūno, o kojos nukristų ant paviršiaus. Kiekvieno vaiko, sergančio Dauno sindromu, hipotoniškumas skirtingas. Kai kurie patiria tik lengvus jos simptomus, o kiti – sunkesnius.

    Hipotonija bėgant laikui palengvėja, bet dažniausiai lydi žmogų visą gyvenimą. Silpnas raumenų tonas apsunkina stambiosios motorikos įgūdžių išmokimą. Pavyzdžiui, dėl pilvo raumenų hipotonijos sunkiau laikyti pusiausvyrą stovint. 
     

  2. Sąnarių paslankumas. Vaikai, sergantys Dauno sindromu, turi padidėjusį sąnarių paslankumą. Taip yra dėl to, kad kaulus laikantys raiščiai yra laisvesni nei paprastai. Raiščių laisvumas lengvai pastebimas kūdikio klubuose. Kai jis guli ant nugaros, kojos būna sulenktos per kelius, plačiai pražergtos kaip varlės ir liečiasi prie paviršiaus.

    Vaikui paaugus pastebėsite, kad jam stovint nematyti pėdos skliauto – vaikutis yra plokščiapadis. Taip pat dėl padidėjusio raiščių laisvumo sąnariai yra mažiau stabilūs ir kyla problemų laikant pusiausvyrą.
     

  3. Silpni raumenys. Dėl Dauno sindromo sumažėja raumenų jėga, tačiau ji gali būti gana efektyviai ištreniruojama. Stiprinti raumenų jėgą – labai svarbu, nes kitaip vaikas, kompensuodamas negalią, naudos judesius, kuriuos atlikti lengva, bet ilgainiui tai gali organizmui sukelti žalą. Kineziterapija padės tinkamai treniruoti Dauno sindromu sergančio vaiko jėgą.
     
  4. Galūnių trumpumas. Dauno sindromas pasižymi tuo, kad rankos ir kojos yra trumpos lyginant su liemeniu. Dėl rankų trumpumo sunku išmokti sėdėti, nes vaikas negali prisilaikyti rankomis (nebent stipriai palinksta į priekį). Tuomet sukeliama dar daugiau problemų, nes imam virsti į šoną. Dėl trumpų kojų sunku išmokti užsiropšti ant kliūties, pavyzdžiui, sofos ar laiptų.
 
1 2
+3
+3 -0
  • Kineziterapijos nauda
  • Dauno sindromas
  • Plokščiapėdystė
  • Padidėjęs sąnarių paslankumas
  • Galūnių trumpumas
  • Lordozė
  • Kaulų, sąnarių, raumenų ligos
  • Hipotonija
  • Kineziterapija

Susiję straipsniai

Siųsk savo nuomonę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *